Džiaugsmingų velniai žino ko, džiaugsmingų velniai žino ko! Ir metų naujų! Kitaip sakant, pasaulis pasiekė naują iškvašimo lygį. Yra 99 rūšys durnių, o Leninas – šimtavinis! O kiek dar porūšių! Ir panašu, kad visuotinė kvailystė, nepaisant visuotinio raštingumo, progresyvumo ir t. t., nebevaldomai plinta. Nieko nėra baisiau už mokytą, nevyniokime žodžių į vatą, ne kvailį, o jau visą durnių su iniciatyva. Kitaip sakant, agurkų tiesumo matuotojai -Europos Komisija – pasiekė naujas žemumas. Su kuo ir sveikiname, taip sakant.
Tai štai, atsiverčiu aš naujienų portalą, o ten juodu ant balto antraštė: „Vatikanas nesutinka su EK rekomendacija atsisakyti žodžio „Kalėdos“.
Nu gi čia dabar! Melagiena būsianti, ne kitaip. Patikrinus po 15 min., straipsnis neišnyko. Jis vis dar ten, tik komentarų padaugėjo. Patikrinau internete: apie tai straipsniai rimtuose dienraščiuose. Į melagieną nepanašu. Vamzdiec nesikeikiant. Ir kaip sveiko proto žmogui (ačiū Dievui, vis dar ne žmogai) atmatyt, a?
Nukancelinti Kalėdas bandymų buvo ir anksčiau.
Nukancelinti Kalėdas bandymų buvo ir anksčiau. Štai vienas, berods, Škotijos miestelis, panoręs tapti progresyviu ir novatorišku, Kalėdas pervadino „Žiemos žiburių švente“. Kad jau visai tolerantiškai būtų. „Tolerancija“ veržiasi per kraštus: netoleruojame krikščioniškų švenčių. Kilus baisiausiam pasipiktinimui, tolerastai atsiprašinėjo ilgai ir nuobodžiai.
Bet, panašu, kad kažkas pasiryžo užlipti ant seno grėblio. Ir tas „kažkas“ – tai EK. Panašu, kad iki 2009 m. užsiėmusi agurkų kreivumo, morkų gumbuotumo ir svogūnų lukštų nusilupimo laipsnių reglamentavimu, išsidykėjusi biurokratų armija rado naują taikinį. Kaip sakant, džiaugsmingų šv. kažko!
Prieš Kalėdas šita, kitaip nepavadinsi, diplomuotų idiotų gvardija išleido 32 puslapių apimties aplinkraštį, kaip sveikinti Kalėdų, pardon, velniai žino, kokios šventės proga. Dokumento tikslas (žinoma, žinoma, taigi taigi kaipgi) buvo skatinti nediskriminuojančią komunikaciją, riboti tiesioginių nuorodų į lytį, tautinę priklausomybę, rasę ir religiją vartojimą. Europos institucijų darbuotojams buvo siūloma vadinti Kalėdų šventes „šventiniu laikotarpiu“, kadangi „žmonių religinės tradicijos ir kalendoriai yra skirtingi“. Be to, dokumente buvo rekomenduojama atsisakyti kreipinio „ponios ir ponai“ ir pakeisti jį kreipiniu „brangūs kolegos“.
Kilus visaliaudiniam skandalui, sureagavo netgi Vatikanas. Jo valstybės sekretorius kardinolas Pietro Parolin (Pietras Parolinas), mandagiai, kaip ir dera dvasininkui, pastatė kvailius į vietą: įvairovė, žinoma, yra sveikintina, betgi viskam yra ribos. Kaip pažymėjo P. Parolin, „Europa už savo gyvavimą ir savo tapatybę yra dėkinga daugeliui indėlių“. „Mes, žinoma, negalime pamiršti, kad vienas svarbiausių indėlių, jeigu ne pats svarbiausias, buvo pati krikščionybė. Todėl naikinti skirtumus ir naikinti savo šaknis reiškia naikinti asmenybę“, – pabrėžė Šventojo Sosto valstybės sekretorius.
Šiaip jau tikrasis mūsų civilizacijos pavadinimas, kad ir kaip kažkam nepatiktų, yra Vakarų krikščioniškoji civilizacija.
Kilus baisiam skandalui, agurkų kreivumo matuotojai visgi įjungė atbulinį bėgį. „Tai buvo rekomendacija, kurios tikslas – atskleisti Europos kultūros įvairovę. Ji nebuvo privaloma. Galiausiai dokumentas buvo atšauktas, jis bus tobulinamas“, – pranešė oficialus EK komisijos atstovas Eric Mamer (Erikas Mameris).
Ir čia ne pirmas bandymas nukvašti. Lapkričio 29-ąją pasaulį pasiekė žinia, kad Berlyne atšaukiamas baletas „Spragtukas“. Priežastis: kai kurie „nepolitkorektiški“ epizodai. (Šaltinis: Veryga apie rasizmu kaltinamą baletą „Spragtukas“: jei paskaitytų liaudies pasakas, perrašyti visas reikėtų – LRT). Tais nepolitkorektiškais epizodais, kaip teigiama straipsnyje, Berlyno valstybinio baleto meno vadovo pareigas einančiai Christiane Theobald (Kristianai Teobold) pasirodė: „Kinų šokio atlikėjai juda mažais smulkiais žingsneliais, Arabų šokyje dalyvauja moterys iš haremo, solistė nugrimuota tamsiai rudai. Anot jos, šias scenas reikia arba pašalinti, arba sumoderninti, nes jos atspindi kultūrinius stereotipus“.
Ne ką geriau ir Lietuvoje. Prieš porą metų nugriaudėjo skandalas apie tai, kaip prekybos centras „Lidl“ patobulino Kauno panoramą: nuotraukoje nėra… bažnyčių kryžių. Atsiprašinėjo, teisinosi.
Ne per seniausiai ir Vilniaus Universitetas, manoji alma mater, pasitvirtino „Lyčiai jautrias kalbos gaires“: kažkokį tarpinį variantą tarp paprastojo idiotizmo (ko vertas vien naujadaras „žmoga“) bei George Orwell (Džordžo Orvelo) romane „1984-ieji“ aprašytos naujakalbės. Intelektualų sluoksniuose iki šiol feisbuke sklando šia „lyčiai jautria kalba“ parašyti paskviliai, skaitant kuriuos, verkiama iš juoko.
Kai reikėtų tiesiog verkti. Ir mušti pavojaus varpais. Perdėta tolerancija ir jos uolūs chunveibinai kelia grėsmę esminiam tikrovės suvokimui. Kalbos, kaip pagrindinės mąstymo kategorijos, neatitikimas tikrovei, kaip totalitarizmo priemonė, puikiai aprašytas tame pačiame romane „1984-ieji“. Kurį G. Orwell rašė ne kaip instrukciją, o kaip įspėjimą.
Istorijos, kultūros kaip paveldo, pamato, ant kurio statome dabartį ir ateitį, religijos, kaip esminės ir jokiomis, net pažangiausiomis, ideologijomis nepakeičiamos žmogaus mentaliteto dalies, eliminavimas kelia grėsmę ne atskirų žmonių, atskirų jų grupių, bet ir valstybės bei civilizacijos gyvasčiai. Jos esmei ir prasmei. Tai tiesioginė grėsmė žmogaus sąžinės ir žodžio laisvėms – pamatinėms žmogaus teisėms. Ko, kad ir labai norėtume, deja negalime pasakyti apie išsigalvojimus kažkam įsivaizduoti tuo, kuo jis nėra.
Naujakalbė yra grėsmė elementariam objektyviam tikrovės suvokimui. O juk būtent tuo suvokimu remiantis priimami sprendimai. Remtis įsivaizdavimais, įsižeidimais priimant sprendimus, tai tas pats, kaip ieškoti rakto po žibintu: ne todėl, kad jį ten pametė, o todėl, kad taip lengviau. Išplėšti knygos puslapius, išbraukti iš repertuaro baletą, nutrinti nuotraukoje kryžius yra paprasta.
Įsižeidimų ir įsivaizdavimų pseudokultūra – tai kelias į niekur.
Įsižeidimų ir įsivaizdavimų pseudokultūra – tai kelias į niekur. Į asmenybės ir civilizacijos eroziją.
Kaip galima tam pasipriešinti? Priešintis labai sunku. Nes, kaip ir visa Europa, mes nusekuliarėjome. Praradome norą mąstyti ir norą veikti. Mūsų ne tik šventės, bet ir visa civilizacija praranda savo esmę ir turinį. Gyvename pagal principą: turime laisvę, dažų ir sienų, o neturime ką pasakyti… Tuščioje vietoje, kur nebėra minties ir valios, drąsos ir atsakomybės, elementaraus žmogiškojo orumo, ima tarpti bestuburiškumas, įsižeidusių, kad pasaulis nesisuka pagal jų įgeidžius, peraugusių vaikų kultūra.
Pasipriešinimui reikia daug valios ir jėgos. Kalėdas suvokti ne kaip eglutės ir baltos mišrainės bliūdo šventę, ne kaip varžytuves, kas ką perspjaus dovanų gausa. Kalėdos yra Kristaus gimimo šventė. Mūsų Dievo. Tai yra ne žiemos žiburių diena, o konkreti konkrečios religijos, dovanojusios pasauliui didingą civilizaciją, šventė. Europos, tokios, kokia ji yra, be krikščionybės nebūtų. Ir tolerancijos, kuri iš pradžių buvo kaip pagarbos žmogui – Dievo kūriniui, ženklas, ir tik dabar peraugo į save naikinančią tolerastiją, be krikščionybės nebūtų. Net jei esate netikintis, jus suformavo Vakarų krikščioniškoji civilizacija.
O kalbant apie tikrąją toleranciją, jos negali būti ten, kur nebėra žmogiškojo orumo. Kalbą ir meno kūrinius cenzūruojantis įsižeidėlis yra, vadinkime daiktus tikraisiais vardais, paprasčiausias nevykėlis. Kuris nesugeba nieko pasiekti, todėl trina snarglėtą nosį civilizacijos paraštėse. Orus žmogus gerbia savo kultūrą, istoriją ir religiją. Nes negerbdamas savų, jis negali gerbti ir priimti kito žmogaus kultūros, religijos ir istorijos.
