Šiandien daug kalbama apie situaciją Afganistane. Malonu, kad Lietuvoje tiek daug ekspertų, vertintojų, žinovų.
Klausiau kelių laidų, skaičiau kai kuriuos straipsnius. Pagalvojau, kad irgi turiu teisę išreikšti savo nuomonę. Kaip ten bebūtų, virš 2 metų kariavau Afganistane – 1983 – 1985 metais, virš 10 metų praleidau musulmoniškuose kraštuose.
Galų gale, būdamas LK sausumos pajėgų, o vėliau ir Lietuvos kariuomenės vadu, nemažai prisidėjau prie mūsų spec. pajėgų kūrimo ir prie provincijos atstatymo grupės (PAG) formavimo, išsiuntimo ir Lietuvos karių tarnybos Afganistane. Na ir lankiau mūsų karius 2-3 kartus per metus. Manau, kad turiu šiokį tokį supratimą apie šią šalį, neblogai pažįstu tuos kraštus, jų mąstyseną. Kad šiandien diskutuotume apie Afganistaną, būtų neblogai bent šiek tiek susipažinti su šios valstybės istorija ir ypatumais.
Gal ne pro šalį būtų pradėti nuo to, kad afganų tautos, tokios kaip mes tai suprantame, nėra. Yra puštūnai, tadžikai, uzbekai, kitos tautos gyvenančios šioje valstybėje, o afganų tautos nėra. Šitos tautos niekada tarpusavyje negyveno taikoje, visada kariavo. Tačiau visada suvienydavo jėgas kovai su kitataučiais, kitatikiais. Taip nutiko britams, sovietams, taip nutiko ir mums (NATO).
Po barbariškos teroristų atakos prieš JAV pirmą kartą NATO istorijoje buvo aktyvuotas 5-asis Šiaurės Atlanto sutarties straipsnis. (Čia geras pavyzdys NATO skeptikams, kad NATO yra tiek stipriausias, tiek patikimiausias aljansas, kurio nariai mes esame). Todėl Afganistane atsidūrė ne tik JAV kariai, bet ir kitų NATO valstybių kariniai vienetai. Lietuvos Specialiosios Pajėgos vienos iš pirmųjų kartu su JAV kariais atsidūrė ten. Negaliu tvirtinti, tačiau manau, kad būtent tai lėmė JAV apsisprendimą remti Lietuvos siekį tapti NATO nare. Nors, be abejo, buvo ir kitų faktorių.
Jei tai būtų žaibiška baudžiamoji operacija, kurios metu būtų sunaikinti terorizmo židiniai, bazės, vadai, viskas būtų aišku. Tačiau buvo nutarta „užsilaikyti“, kaip vėliau paaiškėjo 20 metų.
Iš kai kurių politikų lūpų jau teko girdėti komentarus, kad generolai neįvertino, neapskaičiavo ir per daug pasitikėjo savimi ir t. t. Noriu atkreipti dėmesį, kad generolai nepradėjo nė vieno karo istorijoje. Ši garbė atitenka politiniam elitui, o kariai, vykdo įsakymus, žūsta ir galiausiai lieka kalti. Deja, bet taip jau yra.
Koks tikslas buvo siekiamas šioje ilgoje operacijoje (ISAF), man, pavyzdžiui, nebuvo ir nėra aišku. Manau, mūsų politikai irgi vargu ar turi aiškų atsakymą. Jei buvo siekis atnešti į Afganistaną demokratiją, tai šis siekis nebuvo teisingas, gerai pasvertas, ar suplanuotas.
Galų gale tai nebuvo teisingas uždavinys ir spręsti jį reikėjo kitaip. Bet ką jau padarysi, aplink tiek daug „žinovų ir ekspertų“. Tvirtai žinau vieną, Lietuvos kariai, kaip ir kitų NATO valstybių kariai, garbingai ir sąžiningai atliko savo pareigą. Aš didžiuojuosi, kad man, savo laiku, teko garbė vadovauti Lietuvos kariuomenei ir tarnauti Tėvynei kartu su šiais šauniais vaikinais ir merginomis.
Kaip ten bebūtų, tačiau nemažai afgano žmonių per tuos 20 metų pasitikėjo ir talkino ISAF dalyviams. Tame tarpe ir lietuviams. Kiek jų ir kas jų laukia, sunku pasakyti. Matyt, reikia imtis visų įmanomų ir neįmanomų priemonių juos apginti, tačiau po tokio išvedimo, bijau, kad gali tekti jiems išreikšti gilią užuojautą.
Matyt, artimiausioje ateityje išgirsime kaltinimų JAV ir NATO generalitetui dėl nevykusio planavimo ir įvykdymo. Šiandien aš nežinau (man ir nepriklauso), kaip ten buvo iš tiesų, tačiau gerai pažįstu tiek JAV, tiek NATO generalitetą ir nė kiek neabejoju jų kompetencija. Tegu atleidžia man politikai, tačiau iš savo asmeninės patirties žinau, kad kartais politiniai įsakymai būna nepasverti, neišklausyti kariniai patarimai, ten, kur buvo privalu juos (patarimus) išklausyti ir į juos atsižvelgti, todėl tokie įsakymai sunkiai įvykdomi.
Prieš išvedimą turėjo būti evakuoti tie, kuriuos buvo privaloma evakuoti, turėjo būti išvestos karinės bazės, technika ir tik po to turėjo trauktis kariuomenė. Galiausiai įvyko tai, kas įvyko. Manau, kad vargu ar galėjo būti kitaip. Manau, kad reikėjo atsižvelgti į šios tautos ypatumus, tačiau to nebuvo padaryta arba buvo suklysta vertinime.
Jau teko girdėti klausimų, kodėl gerai paruošta ir apginkluota Afganistano kariuomenė nesugebėjo tinkamai pasipriešinti? Mano atsakymas yra akivaizdus – nenorėjo. Man per savo tarnybą Afganistane 1983-1985 metais teko matyti kaip Afganistano kariuomenės daliniai su visa ginkluote pereidavo į modžahedų pusę.
Aišku, mano oponentai, matyt, sakys, kad tai nesulyginami dalykai ir bus teisūs. Tikrai nesulyginami. Žinau, nes dalyvavau abiejose kampanijose. Tačiau jie nesulyginami mums. Iš afganų pozicijų mes kitatikiai, kitataučiai ir bendradarbiauti su mumis – nuodėmė. Tik va skirtumas, kad pagal mūsų tikėjimą dėl nuodėmių reikia atgailauti, o pagal talibus – mirtis.
Tie, kas su manimi tarnavo, matyt, prisimena, kad turėjau principą: sekundės rodyklė atgal neina ir jei jau kas atsitiko, tai atsitiko. Nereikia rauti plaukų nuo galvos ir kitų vietų, nereikia ieškoti kaltų. Visa tai vėliau. Dabar reikia koncentruotis ties vienu klausimu: Ką dabar daryti, nes laiko nėra. Matyt, reikėjo galvoti anksčiau.
Mano manymu tie, kurie tiki, kad talibai bus „geresni ir demokratiškesni”, klysta. Kas bent šiek tiek pažįsta Rytų pasaulį, žino, kad musulmonas vieną galvoja, kitą sako, trečią daro. Būtų neblogai žinoti ir tai, kad kiek man žinoma, pagal musulmonų radikalų įsitikinimus apgauti kitatikį (arba nužudyti) yra dorybė. Todėl ieškant sprendimų, į šį ypatumą derėtų atsižvelgti.
Gerai, kad pas mus yra daug „žinovų ir ekspertų“, todėl mano samprotavimai ir patarimai, matyt, nėra reikalingi. Žinau, kad demokratiškos valstybės nekalba su režimais. Jos yra pasiruošusios aukoti milijonus, turėti ekonominių nuostolių ir t. t. Tačiau šiuo konkrečiu atveju, matyt, reikėtų padaryti išimtį, nes ant kortos – tūkstančiai žmonių gyvybių ir ne tik afganų. Ant kortos – mūsų prestižas.
Girdėjau nuomonių, kad jei talibai siautės, (o tuo aš neabejoju), tai JAV ir NATO sugrįš. Va čia tai jau vargu.
Matyt, būtų teisinga pripažinti talibų valdžią, nes de facto ji – jau ten. Reikia sėstis prie derybų stalo ir ieškoti išeities. Laukti ir diskutuoti nėra kada. Mes atsakingi už tuos žmones, kurie mumis patikėjo.
Kas gi laukia Afganistano ateityje, sunku pasakyti, tačiau manau, kad ilgainiui viskas grįš į jiems būdingą stovį. Lauko vadai (kiek žinau, jų šiandien – apie 10) tarpusavyje susipjaus, gentys pradės kovoti tarpusavyje, talibai siautės, centralizuota valdžia vargu ar bus stipri.
Gavosi ilgokas tekstas, tačiau ir klausimas – ne toks jau paprastas. Šiaip, išsakiau tik mažą dalį minčių. Čia ne vienos valandos diskusija vos ne pagal kiekvieną aspektą. Esu tikras, kad toli gražu ne visi man pritars. Tik norėjau pasidalinti mintimis, nes nežinau kaip kitiems, bet man, tai kas vyksta, yra svarbu, nes Lietuva irgi dalyvavo šioje kampanijoje, o tai reiškia, kad mes irgi atsakingi už pasekmes.
