Tai, ką Jėzus savo mokiniams apreiškė apie greitai ateisiančias Velykas, kurių metu jis kentės, bus nužudytas ir prisikels (žr. Mt 16, 21), visai neatitiko jų lūkesčių apie galingą ir triumfuojantį Mesiją, parbloškiantį visus priešus po kojomis, rugpjūčio 30 d. „Viešpaties angelo“ vidudienio maldos susitikimo metu Kastel Gandolfe sakė popiežius Leonas XIV.
Nors mokiniai jau buvo praleidę nemažai laiko kartu, ne kartą stebėjęsi Jėzaus gestais ir žodžiais, šį kartą tai, ką jie išgirdo, iš tiesų peržengė jų nuovokos ribas. Ypač Petras paprieštarauja ir papriekaištauja – „Dievas nenori, Viešpatie, tau taip neturi atsitikti!“ Jis prabyla genamas uolumo, neabejotinai nuoširdžios meilės, jo žodžiai verčia mus susimąstyti.
Visai prieš šiuos įvykius Petras nepaprastai gražiai išpažino, kad Jėzus yra Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus. Dabar jis atrodo nustebęs, galbūt nusivylęs. Tarsi norėtų Kristui pasakyti: „Taip, manau, kad tu esi Mesijas, bet pasaulis išgelbėjamas ne taip“.
Iš tiesų ir mums ne visada lengva suprasti ir priimti Dievo kelius, ypač kai jie atrodo tokie tolimi mūsų keliams. Tuomet, pasak popiežiaus, kyla pagunda manyti, prieštaraujant tikėjimo logikai, kad Viešpats klysta arba, dar blogiau, mūsų nesiklauso, nesidomi mumis. Susidūrus su tokia abejone, Petras, nepaisant savo impulsyvumo, mus moko dviejų svarbių dalykų.
Pirma, net ir tokiais momentais niekada nenutraukti pokalbio su Viešpačiu. Priešingai – su pasitikėjimu pasakyti, kad mums sunku suprasti, ko jis prašo.
Antra, netapti Dievo teisėju, bet verčiau nuolankiai, maldoje, įsiklausyti į tai, ką jis mums atskleidžia per savo veikimą, net jei tai neatitinka mūsų lūkesčių.
Ir taip pasireiškė Pirmojo tarp apaštalų didumas. Jėzus jam atsako – „Eik šalin, šėtone!“ – o tada jam ir kitiems mokiniams paaiškina, kad jei norės eiti paskui jį, turės išsižadėti savęs, pasiimti savo kryžių ir tada sekti juo. Petras tai padarys: jis priims šį iššūkį ir visą savo gyvenimą, iki pat kankinio mirties, liks ištikimas Kristaus, kurį pripažino savo Atpirkėju, žodžiams.
Todėl, paragino popiežius, prašykime Viešpatį, kad ir mes savo tikėjimo bei maldos gyvenime būtume tokie pat nuoširdūs kaip Petras, nuolankiai išsakydami tai, ką iš tikrųjų jaučiame, net ir tada, kai širdyje vyrauja sumaištis, ir tuo pat metu mokėtume būti tokie pat paklusnūs kaip ir jis, priimdami tai, ko Viešpats prašo iš mūsų, net jei tai neatitinka to, ko tikėjomės.
„Tepadeda mums Marija, kuri net prie savo Sūnaus Jėzaus Kryžiaus buvo paklusni Dievo sumanymams“, – meldė Leonas.
