Apie demografiją šiandien Lietuvoje kalbame iki užkimimo. Politikai skelbia paramos šeimai paketus, ragina gimdyti, kalba apie tautos išlikimą, „investicijas į ateitį“. Tačiau yra viena labai nepatogi detalė, apie kurią politikai tyli: ką valstybė yra pasiruošusi duoti toms moterims, kurios savo gyvenimą paskyrė vaikų auginimui, o ne oficialiai darbo rinkai?
Skaudi mamų realybė
Kalbėkime ne apie tą moterį, kuri 40 metų sėdėjo biure ir kiekvieną mėnesį mokėjo socialinio draudimo įmokas. Kalbėkime apie kitą – moterį, kuri augino tris, keturis ar penkis vaikus. Kuri nedirbo oficialaus darbo, nes prižiūrėjo šeimą.
Yra daugybė Lietuvos moterų, kurios dešimtmečius augino vaikus, rūpinosi šeima, namais, senstančiais artimaisiais. Jos, galbūt, niekada neturėjo darbo sutarties, nekaupė socialinio draudimo stažo ir nemokėjo įmokų į „Sodrą“.
Tačiau ar tai reiškia, kad jos nedirbo? Tos moterys rūpinosi vaikų sveikata, jų išsilavinimu, transportu, taip amortizuodamos valstybės išlaidas. Jos prižiūrėjo senstančius tėvus, kad socialinės rūpybos srityje valstybė galėtų sutaupyti mokesčių mokėtojų lėšų. Galų gale jos užaugino naujus mokesčių mokėtojus mūsų šaliai.
Bet šiandien tokios moterys susiduria su labai skaudžia realybe. Dešimtmečius jos augino Lietuvos piliečius, tačiau senatvėje pačios gali likti be pakankamų socialinių garantijų. Ribotos galimybės užsitikrinti tinkamą sveikatos priežiūrą, finansinis nesaugumas – taip šiandien atrodo valstybės „padėka“ žmogui, kuris savo gyvenimą skyrė šeimai.
Žinoma, galima sakyti: sistema grindžiama socialinio draudimo įmokomis, todėl pensija priklauso nuo darbo stažo ir sumokėtų įmokų. Tačiau čia kyla platesnis klausimas – ar vaikų auginimas šiandien mūsų valstybei nėra svarbiausias darbas?
Mes sugebame apskaičiuoti kiekvieną centą, kurį žmogus sumokėjo „Sodrai“, tačiau kažkodėl labai sunkiai apskaičiuojame, kiek valandų žmogus skyrė vaikų auginimui.
Matyt, naktinis kėlimasis prie vaiko nėra ekonominė veikla. Maisto gaminimas šeimai – ne darbas. Vaiko mokymas, priežiūra ir auklėjimas – ne darbas.
Metai, praleisti ne darbo rinkoje tam, kad užaugtų nauja karta Lietuvai, sistemos akimis tampa nematomi. Bet kai tie užaugę vaikai pradeda mokėti mokesčius – staiga jie tampa labai svarbūs politikams.
Moterims sakome – gimdykite, nes Lietuvai reikia vaikų. O po kelių dešimtmečių tai pačiai moteriai valstybė atkerta – pati kalta, kad prisigimdei vaikų ir neužsidirbai sau pensijos. Tai ne socialinis teisingumas. Tai sistemos, kuri nesugeba įvertinti svarbiausio valstybės darbo, spraga.
Papildomos valstybės garantijos mamoms – dabar
Šiandien politikams būtina svarstyti specialią valstybės garantiją moterims, kurios užaugino tris vaikus ar daugiau: teisę bent į minimalią senatvės pensiją ir valstybės garantuojamą sveikatos apsaugą, nepriklausomai nuo to, kiek metų jos praleido oficialioje darbo rinkoje ir kiek mokesčių sumokėjo.
Tai neturėtų būti vertinama kaip privilegija. Tai turi būti suprantama kaip tam tikra valstybės padėka už indėlį į visuomenės tęstinumą. Valstybė šiandien labai mėgsta kalbėti apie investicijas. Investuojame į kelius, pastatus, technologijas, infrastruktūrą. O vaikai?
Vaikai yra didžiausia investicija į valstybės ateitį. Ir jeigu ta investicija buvo užauginta moters, kuri dėl šeimos metų metus nedalyvavo oficialioje darbo rinkoje, būtų sąžininga pripažinti jos indėlį ne vien gražiais žodžiais per Motinos dieną.
Šiandien turime paradoksą: Lietuva skundžiasi, kad trūksta vaikų, bet moterys, kurios jų užaugino daug, senatvėje gali būti nubaustos už tai, kad pasirinko šeimą, o ne oficialią karjerą. Negalima dešimtmečius sakyti moteriai „augink Lietuvai vaikus“, o senatvėje atsakyti „Lietuva tau nieko neskolinga“.
Tik siųsdami signalus jaunoms mamoms, kad jos bus saugios ir jomis bus pasirūpinta, nepriklausomai nuo jų suneštų mokesčių, galime tikėtis jų apsisprendimo turėti daugiau vaikų.
Nes jeigu Lietuva iš tiesų nėra skolinga tiems, kas užaugino jos piliečius, tuomet turime labai rimtai paklausti – kam ir dėl ko apskritai mums reikalinga tokia Lietuva?
