Skelbiame BNS interviu su šalies vadovu, kur G. Nausėda apžvelgia situaciją dėl Grenlandijos, JAV veiksmus Venesueloje, dujų tranzito į Kaliningradą sutartį, Rusijos ir Baltarusijos opozicijos ateitį Lietuvoje, gynybos biudžeto panaudojimą, valdančiosios koalicijos ateitį ir kitus klausimus.
Taip pat jis komentuoja kritusius savo reitingus, LRT klausimus, Ukrainos rėmėjų planus siųsti į šalį pajėgas taikai palaikyti ir atsako į klausimą, ar Vokietija tebesilaiko įsipareigojimo dislokuoti Lietuvoje brigadą iki 2027 metų pabaigos.
– Pradėti norėčiau nuo naujausios aktualijos – jūsų reitingų. Kai kas juokauja, kad Prezidentūroje šiandien 38,2 laipsnio virusas, bet kaip bežiūrėsi, palankiai jus vertinančių žmonių skaičius per metus nukrito dvigubai – iki 38 procentų. Tokį žemą reitingą turėjo tik per apkaltą pašalintas prezidentas Rolandas Paksas. Ar jums pačiam tai yra signalas, kad darote kažką ne taip?
– Aš manau, tai kaina, kurią privalau mokėti už tai, kad noriu būti aktyvus vidaus politikoje. Jeigu užsienio politikoje mes tikrai turime mažiau skirčių ir daugiau mažiau sutariame dėl jos krypčių, tai vidaus politikoje tų kontroversijų pastaruoju metu buvo nemažai.
Nuo pat pradžių norėjau būti aktyvus vyriausybės formavimo procese. Kaip žinote, koalicija yra gana marga ir ji susilaukia labai skirtingų reakcijų iš visuomenės. Na, ir aš pripažįstu, kad šitas Vyriausybės formavimo procesas buvo labai sunkus, sukėlė įvairių reakcijų ir, be jokios abejonės, išsiverčia po to ir į kultūros bendruomenės protestus. Mano tikslas buvo apginti kritiškai svarbų strateginį energetikos sektorių, tą pavyko padaryti. Galutiniame rezultate ir kultūra atsidūrė tose rankose, kuriose turėjo atsidurti, tačiau pasekmės liko.
Aš manau, kad žmonės visada teisūs. Ir jeigu yra toks vertinimas, reiškia, turime pasitempti, turiu pagalvoti, ką galėčiau daryti kitaip. Ir manau, kad viena iš tokių išvadų būtų – reikia tikrai operatyviai ir labai aiškiai dėstyti nuomonę visais – kad ir kokiais skausmingais – visuomenės gyvenimo klausimais. Patinka nuomonė, nepatinka, bet ji turi būti pasakyta ir pasakyta nelaukiant.
– Dalies visuomenės būtent ir pasigedo jūsų reakcijos, kai Seime važiavo buldozeris dėl LRT įstatymo pataisų. Ar tai ir norėjote pasakyti, kad čia pavėlavote su reakcija?
– Čia aš pasakyčiau štai kaip – jūs puikiai suprantate, kad tai tapo labai politizuotas klausimas. Toks neturėjo tapti. Bet koks pasisakymas į vieną ar į kitą pusę būtų buvęs traktuojamas kaip „pažiūrėkite, tikrai LRT veikla politizuojama, nes visi, pradedant prezidentu ir baigiant ministrais, išsako savo nuomonę, išsako savo pastabas“. Manau, kad vis tiek reikėjo tą padaryti. Bet kuriuo atveju buldozerį mano pastangomis pavyko sustabdyti, tą padarėme visiškai neseniai. Dabar vyksta normalus darbas grupėje, tikiuosi, bus pateikti pasiūlymai.
Bet aš štai ką noriu pažymėti: problema egzistuoja ir ta problema yra labai aiškiai įgavusi materialią formą – konkrečiai Valstybės kontrolės išvadų pavidalu. Tai demonstruoja, kad vis dėlto LRT ne viskas yra gerai ir daug dalykų turėtų būti daromi kitaip. Ir aš turiu paaiškinimą, kodėl taip atsitiko. Aš manau, kad ilgus metus nebuvo normalaus santykio tarp LRT tarybos ir administracijos. LRT taryba buvo tarsi kažkoks baldas LRT salone, nuo kurio galbūt kartais nušluostydavo dulkes, bet jis aktyvaus vaidmens nevaidino. Ir kuomet jis neatlieka ir priežiūros, ir strateginio planavimo funkcijos, dalykai pradeda krypti į šoną ne pačia palankiausia linkme. Štai kodėl atsirado pastabos.
Tos pastabos turėtų būti įvertintos, bet svarbiausia – turėtume išspręsti klausimą, koks turi būti teisingas santykis tarp LRT tarybos ir LRT administracijos. Čia tikrai ne apie konkretų žmogų, o čia yra pirmiausia apie tai, kad sistema turi veikti panašiai kaip daugelyje kitų institucijų, kur yra Stebėtojų taryba, kur yra valdyba, ir šitie dalykai turėtų grįžti į civilizuotas formas.
– Norėjau apie LRT pakalbėti kiek vėliau, bet kadangi jau pradėjote, tai paklausiu: o turite konkrečią viziją dėl valdysenos? Reikia valdybos LRT šalia tarybos ar tiesiog tarybai suteikti daugiau galių?
– Aš manau, kad pirmiausia LRT taryba turi įgyti daugiau galių, bet svarbiausia – norėti prisiimti tas galias. Pati LRT tarybos sudėtis… na, visada turbūt atsiras už ką kritikuoti, kodėl ten vieni daugiau skiria, kiti mažiau, bet pats faktas, kad skiria keletas institucijų, kurios nėra tarpusavyje susijusios, jau suponuoja, kad LRT taryba turėtų būti vis dėlto nepriklausoma ir atitolusi nuo politinių vėjų arba kažkokio tai spaudimo. Juo labiau, kad LRT tarybos narių nepriklausomumas taip pat yra labai svarbus. Ir štai pastaruoju metu matome mėginimą tokia drastiška forma gąsdinti LRT tarybos narius – tai yra visiškai nepriimtina. Ir savo ruožtu galiu pasakyti, kad tuos narius, kuriuos skyriau aš, aš jiems jokios įtakos nedarau.
– Ar teisingai girdžiu jus ir suprantu, kad pritartumėte tiems, kurie siūlo bent kažkokio lygio tarybos depolitizavimą?
– Ką jūs turite galvoje sakydamas „depolitizavimą“?
– Turiu omeny tai, kad didesnę dalį LRT tarybos narių deleguotų ne politikai arba ne politinės institucijos.
– Na, pirmiausia vertinkime, o prezidentas yra kokia politinė institucija – į dešinę, į kairę ar kitokia?
– Nuo prezidento labai priklauso, suprantu, ką sakote. Prezidentas nėra partinis, tačiau bet kokiu atveju yra politikas, rinktas žmogus.
– Tikrai taip. Bet būtent pats principas, kuomet skiria ir opozicija, ir pozicija, ir prezidentas, ir visuomeninės organizacijos, jis, man atrodo, diversifikuoja pačią LRT tarybos sudėtį ir atitinkamai leidžia manyti, kad tai yra pakankamai depolitizuota institucija. Ar jūs manote, kad jos veikla kažkaip tai leidžia manyti, kad buvo kitaip pastaruoju metu?
LRT ne viskas yra gerai ir daug dalykų turėtų būti daromi kitaip.
Taryba tiesiog ėmėsi aktyviai vykdyti savo funkcijas. Aišku, automatiškai tiems, kas nenorėjo matyti jos aktyvumo, tai nepatiko. Bet aš manau, kad tai turėtų būti daroma, nes LRT taryba suformuoti vien tik tam, kad ji kartą į mėnesį susirinktų kavos pagerti – atleiskite, man atrodo, tai ne jos funkcija.
– Tai suprantu, nesate už kažkokius pokyčius dėl LRT tarybos narių delegavimo?
– Aš nežinau, ar reikia radikalių pokyčių, bet pirmiausia reikia įvertinti tas pastabas, kurios buvo išsakytos, imtis tikrai strateginės lyderystės, nes administracija vykdo operatyvinio arba taktinio institucijos valdymo funkciją – tai yra visiškai natūralu. Bet kažkas turi stovėti aukščiau ir žiūrėti šiek tiek toliau į priekį.
– Kai kas bet kokiu atveju kvestionuoja tai, nepaisant to, neigsite savo statusą kaip politiko ar ne, kad prezidentui priklauso deleguoti trečdalį LRT tarybos. Tai yra keturis tarybos narius skiria prezidentas iš dvylikos ir, kai kurių nuomone, tai yra per daug. Ar jūs sutinkate su tokiu vertinimu?
– Vėlgi, sakau, nemanau, kad tai yra kažkokia esminė problema, jeigu prezidentas nedaro įtakos ir juo labiau skiria tokius žmones, kuriuos sunku įtarti palankumu vienai ar kitai ideologijai. Tai yra žmonės politologai, teisininkai, (…) rašytojai, kurie tikrai yra ir savarankiškos asmenybės, ir turi tvirtą nuomonę. Ir tiesą sakant, matau, kad dėl savo tvirtos nuomonės susilaukia ir nemažai gūzų pastaruoju metu.
– Tai suprantu, kad jūs esate pasiruošęs aiškiai paneigti opozicijos ir netgi dalies LRT funkcionierių įtarinėjimus, kad darote įtaką LRT tarybai per savo deleguotus narius?
– Tikrai galiu paneigti.
– Buvo čia iš premjerės per susitikimą su žurnalistais išėjusi tokia teorija, kad Frederikas Jansonas, jūsų patarėjas, gali tapti LRT generaliniu direktoriumi. Galite paneigti tai?
– Man, tiesą sakant, pastaruoju metu tikrai juokinga, į kiek vaidmenų pretenduoja ponas Jansonas. Tikrai galiu paneigti šitą teoriją. Matyt, kad tokia teorija yra platinama tam, kad kažkaip būtų paaiškinta, kad čia Prezidentūra veikia užkulisiuose. Tai yra visiška nesąmonė.
– Prezidente, pats sukvietėte Seimo partijų lyderius į Prezidentūrą, po to susitikimo ir buvo paskelbta apie stabdomą buldozerį. Bet taip ir nepasakėte – ar lengvinamas LRT vadovo atleidimas kelia grėsmę žodžio laisvei. Tai, jūsų nuomone, kelia ar nekelia?
– Tikrai šiuos klausimus susieti tiesiogiai yra neteisinga. Juo labiau, kad iki ankstesnės valdančiosios koalicijos egzistavo panašios nuostatos arba panašūs principai. Paskutinę minutę jie buvo pakeisti, pakeisti būtent ta linkme, kad LRT vadovo atleidimas būtų sudėtingesnis. Tai dabar tiesiog grąžinamas status quo. Tai aš tada norėčiau paklausti tų, kurie protestuoja – kodėl jūs neprotestavote iki 2024 metų pabaigos, nes buvo panašios aplinkybės?
Vėlgi kartoju – tai yra ne apie konkretų žmogų. Man norėtųsi matyti, kad LRT kaip institucija, kaip visuomeninis transliuotojas, dirbtų efektyviai, diversifikuotų savo įsigijimų struktūrą, nepirktų taip masiškai iš vieno tiekėjo, pasirūpintų savo darbuotojų socialinėmis garantijomis, ne vien tiktai kliautųsi autorinėmis sutartimis. Šitie dalykai turėtų būti svarstomi, bet kažkaip pastaruoju metu jie yra nustumti į paraštes.
– Prezidente, turbūt ir pats randate laiko vis pasižiūrėti LRT. Matėte turbūt ir laisvo žodžio gynimo reklamas, kviečiančias į protestus, ir tylos minutes eteryje. Ar jums atrodo pateisinamas nacionalinio transliuotojo eterio naudojimas tokiems tikslams?
– Tai subtilus klausimas. Mano akimis, tai nėra pateisinama. Visgi tai įgyja labai konkrečią komercinę formą ir tuomet aš klausiu, ar tikrai jie gavo sutikimą iš visuomenės, kuri iš esmės ir yra tas mokesčių mokėtojas, kuris ir finansuoja LRT išlaikymą, kad galėtų reikšti savo protestą būtent tokia forma. Yra kitokios protesto reiškimo formos, bet ši forma susijusi su pinigais ir tada natūraliai kyla klausimas – o kas suteikė tokį leidimą?
– Darbo grupės dėl LRT posėdžiai yra vieši, galime matyti vykstantį procesą. Šalia to matome, kad valdantieji neatsižvelgia į siūlymus įtraukti į darbo grupę daugiau medijų organizacijų. Ar jūsų nuomone visas tas procesas yra konstruktyvus?
– Jeigu visos pusės norėtų konstruktyvumo, aš manau, tą konstruktyvumą tikrai būtų galima įgyvendinti. Bet šiuo atveju aš matau, kad protestai toliau tęsiasi, tiktai jie įgyja kitas formas – šiuo atveju skundai dėl neįtraukimo, po to įtraukus – pasitraukimas ir apkaltinimas, kad iš anksto jau viskas nuspręsta… Na, tai tikrai nekvėpuoja konstruktyvumu. Mano gi nuomone, ši darbo grupė vis dėlto turėtų turėti kažkokias kiekybines ribas, nes pats puikiai žinau, daugybė pavyzdžių yra buvę, kuomet per didelės grupės žmonių tiesiog negali nieko nuspręsti vien dėl to, kad jų per daug. Antra, vien dėl to, kad per daug visokių nuomonių, kurių bendro vardiklio neįmanoma surasti. Todėl tam tikras darbinis formatas turi būti užtikrintas. Manau, kad žmonės, kurie susiję su šia veikla, yra įtraukti. Taip, galėjo būti įtraukta ir daugiau, bet turime suprasti, kad kažkurioje vietoje turime padėti tašką.
– Tai nekonstruktyviu vadinate dalies žurnalistų, kurie nedalyvauja darbo grupėje, nors buvo pakviesti, elgesį, teisingai suprantu?
– Pirmiausia pažiūrėkime, kaip šitai grupei seksis dirbti, kokie bus jos posėdžiai, kokie bus tų posėdžių rezultatai. Tikrai dabar dar iš esmės darbo grupė nepradėjo taip jau visa savo apimtimi dirbti, o mes jau darome išvadas, kad čia bus kažkas arba nieko iš šito nebus. Aš manau, kad bet kuriuo atveju bus pateikti pasiūlymai, (…) kurie bus svarstomi Seime, ir Seimas turi tokią teisę.
– Kalbant dar apie jūsų reitingus, minėjote savo vertinimą, kad manote, jog kritimas susijęs su jūsų aktyviu dalyvavimu vidaus politikoje. Kai kurie sako, kad tas kritimas tikriausiai susijęs su tuo, kad rinkotės susitapatinti su jeigu ne valdančiąja dauguma, tai su socialdemokratais, o istorija apie prezidentų reitingų vertinimą visuomenėje apskritai įrodo, kad tada, kai prezidentai aktyviai dalyvauja valdančiosios daugumos veikime, jų reitingai krenta. Pats sau neprisimenat šios pastabos?
– Geras klausimas iš tikrųjų. Aš tikrai niekada nesu kažkaip demonstravęs ypatingo palankumo valdančiosios koalicijos pagrindinei partijai. Aš pripažįstu, kad tai yra viena iš didžiųjų Lietuvos partijų, kuriai vis tiek lemta, nesvarbu, koks politinis ciklas bebūtų, bet vaidinti svarbų vaidmenį visuomenėje – ar kaip opozicijai, ar kaip pozicijai. Bet supraskime, kad ir gyvename tokiomis aplinkybėmis, kuomet prezidentas, jeigu jis atvirai stengiasi konfrontuoti arba kažkokiu būdu sukelti daugiau skirčių su valdančiąja koalicija… ar tikrai turime dabar būtent šitokį laikmetį, kuomet galime sau tai leisti?
– Kuo tas laikmetis buvo kitoks, lyginant su ankstesnės kadencijos Seimu?
– Matote, geopolitika yra tokia tamsi ir sunkiai prognozuojama, kad ignoruoti šio veiksnio tikrai negalima. Aš savo misiją įsivaizduoju, kad per tuos likusius kadencijos metus aš turiu padaryti, kad Lietuva būtų tokia stipri ir saugumo požiūriu turinti tiek draugų, sąjungininkų, kad niekam nekiltų pagundos ją pulti. Jeigu aš šitą sugebėsiu įgyvendinti, aš laikysiu, kad aš savo pagrindinę misiją įvykdžiau.
– Ar jums rūpi apskritai susigrąžinti visuomenės pasitikėjimą ir jeigu taip, tai kaip tą darysite?
– Aš tikrai padarysiu išvadas, aš tikrai kai ką darysiu kitaip, tačiau dar kartą kartoju – prezidentas neturi galvoti apie reitingus dieną naktį, tepti jų ant duonos. Prezidentas turi pirmiausia galvoti apie tai, ką jis privalo padaryti (dėl Lietuvos saugumo – BNS). Mūsų šalis yra tokia nuostabi, kad jai reikia tiktai saugumo, visa kita ji geba ir galės pasiekti pati. Mūsų žmonių talentais aš neabejoju, jie tą įrodė per 35 nepriklausomybės metus, bet šiandien pavojai mūsų saugumui – patikėkite, dalyvauju labai aktyviai užsienio politikoje – tikrai matau, kad situacija yra labai ir labai sudėtinga.
– Pasikalbėsime, be abejo, apie užsienio politiką, bet dar uždarykime labai trumpai reitingų temą. Prezidentams paprastai būna blogai žemi jų reitingai, nes jie konstituciškai neturi kažkokių labai didelių galimybių dalyvauti vidaus politikoje, ypač jau po vyriausybių suformavimo. Ir tas didelis prezidento pasitikėjimas visuomenėje dažniausiai ir būna tas veiksnys, kuris formuoja prezidento autoritetą ir stiprina derybines galias derybose su partijomis, koalicijomis, vyriausybėmis dėl kažkokių sprendimų. Pats nesijaučiate, kad šiandien esate silpnesnis, kaip autoritetas, negu kad buvote prieš metus?
– Ne, nesijaučiu, tikrai. Dirbame labai aktyviai kartu su Vyriausybe. Bet dar kartą kartoju, kad užbaigtume tą temą – problemą suprantu, tikrai šita politologinė jūsų remarka yra teisinga, išvadas padarysiu.
– Kiek jums svarbu, kad Seimas panaikintų Valstybės saugumo departamento (VSD) pranešėjo komisijos išvadas?
– Aš manau, kad tai yra svarbu. Nes kaip ten bebūtų, visa šita komisija, knyga… na, sutapo taip ar nesutapo, bet pasirodė būtent prieš artėjančius prezidento rinkimus. Tai buvo labai, sakyčiau, tokia vienpusiška ir nukreipta į tai, kad sukeltų abejonių prezidento asmeniu ir tokiu būdu galbūt būtų padaryta įtaka prezidento rinkimams. To nepavyko padaryti. Ilgainiui išaiškėjo ir konstitucinės viso šito reikalo problemos. Tai dabar pasakius „A“, kuomet buvo pripažintas pačios grupės sudarymo nekonstituciškumas, reikėtų pasakyti ir „B“ – kad tos išvados buvo pritemptos, jos buvo grįstos publicistiniu žurnalistų rašiniu, kuris nebuvo faktais įrodytas. Ir reikėtų darbą pabaigti iki galo, todėl man tai būtų svarbu.
– JAV panaikino sankcijas Baltarusiškoms trąšoms ir yra svarstančių, kad tik laiko klausimas, kada amerikiečiai kreipsis į mus dėl tranzito kelio per Klaipėdos uostą atvėrimo. Ar jūs pats jausitės pakankamai saugus, integralus kalbėdamas šia tema, kai esate dalies savo oponentų sutapatintas su baltarusiškų trąšų verslu?
– Na, tai visiška nesąmonė. Baltarusiškų trąšų klausimas yra, sakyčiau, tik keliantis liūdną šypseną, nes turbūt buvau vienas stipriausių baltarusiškų trąšų sankcionavimo šalininkų visuose formatuose – Europos Vadovų Taryboje ir kitur. Todėl man šito užsipuolimo klausytis yra tikrai skaudu. Dabar šiuo metu kaip tik kalbuosi apie tai su aplinkinių šalių vadovais – tiek su Lenkijos premjeru, tiek su Latvijos premjere. Vakar kalbėjome apie tai su Vokietijos kancleriu ponu Friedrichu Merzu. Klausiau jo nuomonės, kaip čia gali įvykiai rutuliotis toliau. Bet kuriuo atveju Lietuvos pozicija lieka labai tvirta.
– Ką pasakė ponas Merzas šituo klausimu?
– Jis supranta mūsų poziciją, jis supranta sankcijų, taikomų Baltarusijai, tikslingumą, visada pats rėmė tai, nors galbūt daugelis tų sankcijų buvo įvestos dar anksčiau. Bet štai šitų pokalbių metu, aš tikiuosi, kad pavyks suformuoti labai stiprią ir aiškią koaliciją, kuri pasakys, kad baltarusiškų trąšų eksportavimui per mūsų uostus – aiškus „ne“.
– Dalis politikų, o ir visuomenės gyvenimo dalyvių siūlo pažiūrėti originaliau į šitą klausimą. Ir jeigu visgi taip atsitiktų, kad susidurtumėte su dideliu spaudimu, nenorint gadintis santykių su partneriais, gal tą tranzitą būtų galima atverti, nežinau, mainais į daugiau amerikiečių karių Lietuvoje ar kažkokia teisės aktuose numatyta sąlyga, kad pelnas įmonių, kurios gautų pelną dėl tranzito, kažkaip keliautų tiesiai į krašto apsaugos biudžetą?
– Žinote, man vertybinė politika nėra tuščia sąvoka arba tuščias žodis. Todėl daryti tokius veiksmus, kuriuos jūs sakote – tai yra prekiauti vertybėmis – man yra visiškai nepriimtina. Todėl jokie tokie išvedžiojimai apie tai, kad galime kažką parduoti už savo lankstesnę poziciją baltarusiškų trąšų klausimu, yra iš principo nepriimtini. Ir tai yra Europos Sąjungos, beje, politika, nes tai ne Lietuvos sankcijų režimas, kuris nustatytas Baltarusijai (…).
– Norinčiųjų koalicija sutarė dėl karių siuntimo į Ukrainą taikai palaikyti, kai bus pasiekta taika. Didžiausias klausimas, be abejo, susijęs su tuo, kada tai įvyks ir kokiomis sąlygomis. Bet į kokius dar didžiausius klausimus Norinčiųjų koalicija dar neturėjo atsakymų, kalbant apie saugumo garantijas?
– Pirmiausia gerovės paketas yra labai išplaukęs ir tai yra tiktai pirmosios diskusijos. Anksčiau mes Norinčiųjų koalicijoje apie Ukrainos ekonomikos atstatymą, apie bendrus verslo ir ekonomikos projektus kalbėjome tikrai mažai. Daugiausia kalba sukosi apie tai, kaip užtikrinti taiką kontaktinėje zonoje, jeigu ta taika bus pasiekta. Na, ir šiandien mes, deja, vieno nežinomojo neturime ir tas nežinomasis yra Rusijos reakcija.
Tą aš pasakiau ir Paryžiuje – man kelia klausimų ne mūsų tarpusavio sutarimas – Jungtinių Amerikos Valstijų, Europos Sąjungos ir Ukrainos – nes čia nėra jokių problemų ir mes matome dalykus panašiai. Bet juk taikos sutartis tai bus sudaryta ne tarp Jungtinių Valstijų, Europos ir Ukrainos, bet tarp Ukrainos ir Rusijos. Štai kodėl Rusijos reakcija reikalinga.
tikiuosi, kad pavyks suformuoti labai stiprią ir aiškią koaliciją, kuri pasakys, kad baltarusiškų trąšų eksportavimui per mūsų uostus – aiškus „ne“.
Amerikiečių laikysena yra tokia, kad jie konstatuoja, kad artėjama link taikos susitarimo, tačiau aš čia lieku atsargus, nes daug kartų mes esame kalbėję apie tai, kad jau artėjama, bet po to vėl būdavo nutolstama. Tai šiuo atveju tikrai šiandien kalbėti apie taiką dar negalime, kad ta taika bus artimiausiomis savaitėmis – taip pat manau, yra pernelyg ankstyva, galvoti. Pastangos tam yra dedamos, bet jeigu, sakykime, per tam tikrą laiką pavyktų pasiekti to taikos susitarimo, štai tada Norinčiųjų koalicijos veikla persikelia iš teorinės erdvės į praktinę erdvę.
Ir čia mes tikrai žengėme didelį žingsnį į priekį, kadangi Paryžiuje buvo pristatytos jau ir tokios diagramos, apibendrinančios atskirų šalių indėlį. Svarbiausia suprasti, kad taikos palaikymas turėtų būti užtikrinamas visuose domenuose: ir jūros, ir sausumos, ir oro. Ir tikrai atskirų šalių įsitraukimas, reikia pripažinti, yra toli gražu nevienalytis – kai kurios pasirengusios duoti ir prisidėti daugiau, kitos mažiau. Lietuva tikrai pagal savo dydį ir pagal savo galimybes prisideda labai apčiuopiamai.
– Jeigu šalių indėlis jau yra apibendrintas, tai gal galite pristatyti Lietuvos indėlį? Naujausiais duomenimis, kalbėta apie kelis šimtus karių sausumoje ir jūroje, bet gal galite išskleisti?
– Pirmiausia noriu pasakyti, kad čia siunčiami kariai ne kariauti. Siunčiami kariai palaikyti taikos. Taip, kol kas kiekybiškai labai tiksliai pasakyti negalėčiau, bet Lietuva yra tarp tų valstybių, kurios pasirengusios prisidėti. Mes pasirengę prisidėti jūriniais pajėgumais. Nenorėčiau dabar šią minutę įvardinti kaip konkrečiai, bet tikrai taip.
– Bet tai nėra tik štabo karininkai, tai yra laivas, kažkas daugiau?
– Tai yra laivas, bet sakau dar kartą, kad čia dabar pernelyg anksti šitą dalyką konkretizuoti, kadangi ir šitame Norinčiųjų koalicijos susitikime konkretizavimo atskiromis priemonėmis dar nebuvo. Jis bus pateiktas vėliau, nes kaip tik dabar darbas laukia mūsų kariuomenių vadų, kurie turės po to sekančias diskusijas. Na, ir tam tikrais vadinamaisiais sustiprintojais arba enableriais mes taip pat esame pasirengę prisidėti.
– Sausumoje, turite omeny?
– Pirmiausia kalbu apie sausumą ir apie oro gynybą.
– O kalbant apie oro gynybą, netgi siųstume sistemas?
– Bet ne „Patriot“ sistemas, nes tokių neturime.
– NASAMS sistemas?
– Pernelyg anksti kalbėti.
– Supratau. O kalbant apie sausumą, tai tiktai pakonkretizuokite kiek įmanoma. Apie ką kalbame? Apie kuopą karių su tam tikrais enableriais ar kažkokį kitą vienetą?
– Kol kas kalbama apie tai, bet dar kartą kartoju, šiandien pernelyg nekonkretizuokime, nes labai daug kas priklausys nuo to, ką pasiūlys kiti ir tada žiūrėsime, kaip užpildyti tas spragas. Gali būti taip, kad kažko reikės daugiau, o kažko galbūt mažiau, nes tiesiog kitos valstybės bus pasirengusios suteikti daugiau.
– Jau pats paminėjote, buvote susitikęs su Vokietijos kancleriu neseniai. Ar neišgirdote iš jo perspėjimo, kad brigados dislokavimo Lietuvoje planus gali keisti tai, jog vokiečiai taip pat turės siųsti karius ir į Ukrainą?
– Šį klausimą išgirdau dar išvakarėse iš žurnalistų, kurie buvo gausiai susirinkę prieš mano susitikimą su CSU grupės vadovais ir parlamento nariais. Aš tikrai išreiškiau savo visišką pasitikėjimą mūsų pagrindine sąjungininke – viena iš pagrindinių – Vokietija. Jos patikimumas, kadangi labai gerai žinau šitą valstybę, man nekelia abejonių, kaip ir jos galimybės taip pat. Na, o kancleriui uždaviau panašų klausimą ir jo atsakymas buvo… tiesiog kalbėjome angliškai, todėl atsakysiu angliškai – „definitely not“ („tikrai ne“).
– Puiku. Bet kodėl angliškai kalbėjote? Juk mokate vokiškai.
– Kartais tokius, sakyčiau, geopolitinius pokalbius jau jaučiu sunkumų išreikšti vokiečių kalba. Reikia daugiau treniruotis (šypsosi).
– „Politico“ rašė, kad Prancūzija ir Vokietija rengia Europos atsako planą dėl JAV grasinimų Grenlandijai. Ar jums kas nors apie tai žinoma? Ar aptarėte tai su F. Merzu?
– Kalbėjau apie tai. Tikrai šiandien turime tokią gana įdomią situaciją, kuri susiklostė. Mano požiūriu, visi puikiai suvokiame ir visi esame tame, taip sakant, pačiame puslapyje, kuomet kalbame apie tai, kad Arkties regionas, kad Šiaurės Atlanto regionas tampa labai svarbia geopolitine erdve, kurioje akivaizdžiai matomas ir Kinijos, ir Rusijos interesų sustiprėjimas. Numoti ranka į tai negalima, todėl pačią Jungtinių Amerikos Valstijų geopolitinę filosofiją aš suprantu, tačiau juk visa tai galima padaryti ir įgyvendinti esant gerai valiai ir iš Danijos, ir iš Grenlandijos, be kažkokių tai statuso keitimų.
Ir todėl aš manau, kad tiek karinių bazių klausimai, tiek ekonominiai projektai, tiek naudingųjų iškasenų gavyba gali būti vykdoma principu, kuomet visos šalys dalyvauja. Grenlandija iš to patiria didžiausią naudą, kadangi tai yra valstybė arba tiksliau teritorija, kurioje vyksta šitie darbai. Ir visa tai galima įgyvendinti be jokių konfliktų, svarbiausia – konfliktų NATO viduje. Nes kalbame juk šiuo atveju apie dvi NATO valstybes, kurios, jeigu taip situacija rutuliotųsi toliau, turėtų teritorinių pretenzijų viena kitai. Taip negali būti.
– Tie, kurie labiau eskaluoja retoriškai šią padėtį, kalba apie tai, kad jeigu JAV karine prasme sugalvotų užimti Grenlandiją, tai būtų NATO pabaiga. Tą pasakė ir Danijos premjerė, ir mūsų eurokomisaras Andrius Kubilius. Jūs dalijatės irgi tokiu vertinimu?
– Na, tai skambus pareiškimas. Dar kartą kartoju – NATO yra kolektyvinio saugumo organizacija, kurioje tarp atskirų valstybių neturi būti jokių pretenzijų viena kitai. Štai kodėl aš manau, kad iki šito patikrinimo, ar NATO vis dar egzistuoja, mes tiesiog nenueisime. Raudonos lemputės jau įsijungė, Europos balsas, visų praktiškai Europos valstybių, įskaitant Lietuvos balsą, yra labai aiškus – tiek Danijos, tiek Grenlandijos teritorinio suvereniteto klausimai yra pačių Danijos ir Grenlandijos žmonių reikalas ir jiems tai spręsti.
– Kalbant dar apie tą atsako planą, kurį minėjote, kad aptarėte kažkiek su ponu Merzu, gal galite padetalizuoti apie jį? Mes žinome tik tiek, kad jis yra susijęs su atgrasymu, jeigu JAV imtųsi karinių priemonių. Gal galite daugiau papasakoti?
– Aš nenoriu kalbėti apie Vokietijos kanclerio planus. Jie man buvo išsakyti, bet tai yra Vokietijos politikos dalykai, kurių anonsuoti neturėdamas jo sutikimo aš nenorėčiau.
– Pakalbėkime trumpai apie Venesuelą. Pats, berods, dar nepareiškėte pozicijos dėl JAV operacijos, kurios metu buvo nuimtas nuo valdžios Venesuelos autoritarinis lyderis. Ar jūsų, pirmiausia, negąsdina tai, kad pašalinusios Maduro, Jungtinės Valstijos negalvoja apie demokratiją Venesueloje, o toliau dirba su režimu?
– Bet kuriuo atveju faktai yra akivaizdus – režimas buvo nedemokratinis, rinkimai, kaip ir kaimyninėje mūsų Baltarusijoje, buvo suklastoti. Kitaip tariant, opozicijos lyderis laimėjo tuos rinkimus, tačiau situacija susiklostė taip, kaip susiklostė. Mes niekada nepripažinome Nicolas Maduro kaip teisėto Venesuelos prezidento. Mes smerkiame jo veiklą, kuomet jis rėmė karą – Rusijos karą Ukrainoje – ir palaikė artimus ryšius su Iranu ir Kuba.
Šitoje vietoje aš manau, kad demokratijos atstatymas, be abejo, yra pirmiausia Venesuelos žmonių reikalas. Jeigu būtų galima sudaryti tokias sąlygas, kuomet žmonių valia galėtų atsispindėti rinkimuose, tai galima padaryti. Bet visada turime suprasti, kad štai toks atvejis, kuomet kalbame apie tiesiog, kad ir pasiskelbusio prezidentu žmogaus suėmimą ir išvežimą iš šalies, tai kuria precedentą ir tai, sakyčiau, konfliktuoja su Jungtinių Tautų chartija.
– Ar JAV turėtų susilaukti pasekmių dėl elgesio, kuris konfliktuoja su Jungtinių Tautų chartija?
– Pirmiausia, norėtųsi labai aiškų signalą išgirsti iš pačių Jungtinių Amerikos Valstijų, kad tai tikrai daroma demokratijos vardan.
– Kol kas pasigendame tokių vertinimų, kaip žinome…
– Palaukime, būkime kantrūs.
– Jūs tikite, kad gali būti kitaip?
– Aš manau, kad bet kuriuo atveju tai gali vesti į tam tikrų demokratinių institucijų atstatymą – galbūt ir netiesiogiai, galbūt per tam tikrą pereinamąjį laikotarpį – bet aš tikiuosi, kad vis dėlto šitie veiksmai turės įtakos ir demokratijos atstatymui Venesueloje. Kaip kas beaiškintų tikruosius motyvus, tikiuosi, kad demokratinis procesas ir, svarbiausia, žmonių tikėjimas, kad diktatorius gali būti nuverstas ir kad jų balsas rinkimuose gali būti išgirstas, aš manau, patys Venesuelos žmonės į tai turėtų reaguoti.
– Net jeigu tikėtume, kad demokratinė tranzicija Venesueloje įvyks, ar nebūtų nuoseklu Lietuvai nepripažinti ir dabartinės Venesuelos vadovybės, konkrečiai paskirtosios prezidentės?
– Mes apsvarstysime šitą klausimą. Šią savaitę rengiu tikrai pasitarimą su mūsų komitetų vadovais, tais, kurie atsakingi už saugumą, užsienio politiką, ir netrukus toks susitikimas įvyks. Yra daug klausimų susikaupę, kur turime būti vieningi ir labai aiškiai matyti problemas ir, svarbiausia, žinoti sprendimo būdus.
– Seimo komitetų?
– Taip.
– Kokių dar klausimų reikia aptarti?
– Visokių čia susikaupė. Ir ta pati Grenlandija, ir mūsų pirmininkavimas Europos Sąjungai… juk pripažinkime, laikas tiksi ir tas mūsų pirmininkavimas jau tampa labai, sakyčiau, artima perspektyva, mes jau labai konkrečiai tam ruošiamės. Kaip ir, be abejo, mūsų saugumo klausimai, poligonai ir visa kita. Visa tai bus apsvarstyta ir manau, kad tikrai atėjo laikas mums rimčiau pasišnekėti.
– Prezidente, ar neatėjo metas pasakyti tiesiai šviesiai, kad pasaulį dalinasi galingieji, o Lietuvai belieka tikėtis, kad būsime stipresniojo pusėje ir pakankamai rūpėsime tam stipresniajam, kad nebūtume parduoti šiuolaikiniame Ribentropo-Molotovo pakte?
– Aš viską darau, kad taip neatsitiktų. Ir galiu pasidžiaugti, kad mūsų santykiai su pagrindiniais sąjungininkais yra tikrai labai geri. Aš juos labai vertinu, aš juos labai branginu. Pirmiausia kalbu apie Vokietiją, Jungtines Amerikos Valstijas.
Santykiai su Vokietija yra tikrai tiesiog puikūs ir tai mes matome labai aiškiai jų planuose Lietuvoje, kurie turės ne tiktai saugumo dėmenį, bet, kas ypatingai svarbu, ir ekonominį, socialinį ir kultūrinį dėmenį. (…) Jungtinių Amerikos Valstijų įsitraukimas į mūsų regiono saugumą taip pat yra neabejotinas. Taip pat referuočiau į puikų signalą, kurį gavome iš Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Donaldo Trumpo laiško pavidalu, kuriame jis pripažįsta Lietuvą kaip svarbią strateginę partnerę, ir tai leidžia tikėtis Jungtinių Amerikos Valstijų dėmesio mums ir ateityje.
Tai štai turėdami šiuos nepaprastai svarbius sąjungininkų paramos signalus, plius turėdami ambicingus planus kurti nacionalinę diviziją Lietuvoje ir darydami labai konkrečius žingsnius per gynybos finansavimą, per karinių pirkimų optimizavimą ir, sakyčiau, viešųjų pirkimų kontrolę didesnę… aš manau, kad mes galime tikėtis iki 2028-2029 metų sustiprinti Lietuvos atgrasymą iki tiek, kad niekam nekiltų noras jo testuoti.
– Stipriai pasisakėte šiame interviu apie tai, kad vertybinė politika jums nėra tušti žodžiai, bet kai JAV politikoje dominuoja interesai, o ne vertybės, ar šiandien neatrodo trumparegiška iki minimumo mažinti arba nutraukti kontaktus su Rusija, Baltarusija, Kinija?
– Iš tikrųjų visada turime suprasti, kad yra tam tikros ribos, iki kurių mes galime kalbėti apie tai, kad santykiai gali būti pagrįsti pragmatiniais interesais ir tai yra suprantama. Bet kuomet šalys akivaizdžiai nusigręžia nuo tų dalykų, kurie mums yra brangūs nuo pat nepriklausomybės atkūrimo, ir kuomet šalys pradeda kelti tiesioginį pavojų savo kaimynams, tiesiog pradėdami neskelbtą karą, žudydami civilius žmones… na, sakyti, kad čia mes truputį patylėsime, čia mes truputį užmerksime akis, čia mes truputį nusigręšime nuo vertybių, nes mums naudinga turėti vieną, kitą vagoną trąšų – na, man tai yra nepriimtina.
Tranzito klausimai, nesvarbu, ar kalbame apie prekes, apie žmones ar apie gamtines dujas – tai yra vis dėlto net ir Europos Sąjungos elgsenos požiūriu atskiras klausimas ir tai yra susitarimas su Rusija
Aš tokiomis vertybėmis vadovaujuosi nuo pat pirmųjų savo pirmosios kadencijos dienų ir tikrai mes įgijome kaip Lietuva (…) reputaciją kaip šalis, kuri neparsidavinėja. Ir tame tarpe ir Ukrainos akyse turime tokią reputaciją kaip viena iš nuosekliausių Ukrainos rėmėjų. Tai jeigu tik pradėsime siųsti tokius mišrius signalus arba trypčioti ir žvalgytis aplinkui… Kaip aš mėgstu sakyti – tai ne mano citata, bet man ji labai patiko – pati geriausiai atsiperkanti politika yra vertybių politika.
– Prezidente, aš nežinau, kiek tai prezidentinis klausimas, bet tikrai žinau, kad buvote šioje temoje, nes dar pernai sausį per Valstybės gynimo tarybą apie tai buvo kalbėta… Aš apie tą Lietuvos sutartį su Rusija dėl dujų tranzito į Kaliningradą. Derybos galiausiai įvyko, sutartis buvo pasirašyta, už tranzitą Lietuva gaus daugiau pinigų. Bet turint omeny tai, ką sakote, kaip Lietuvos interesus atitinka šita sutartis?
– Ne, tai yra visai kitas klausimas. Aš visgi daryčiau čia tam tikrą skirtį. Tranzito klausimai, nesvarbu, ar kalbame apie prekes, apie žmones ar apie gamtines dujas – tai yra vis dėlto net ir Europos Sąjungos elgsenos požiūriu atskiras klausimas ir tai yra susitarimas su Rusija, kad mes šito tranzito turime laikytis, nes pagaliau už tai mes gauname ir iš Daugiametės finansinės perspektyvos šitai specialiai tranzito schemai labai konkrečius ir ne tokius mažus pinigus.
Taip kad šis klausimas tikrai yra atsietas nuo tų visų dalykų, apie kuriuos kalbėjau. Mes tikrai normaliai svarstėme šitą gamtinių dujų tranzito klausimą, nekilo jokių ten klausimų, kad užlituokime vamzdį ar kažką panašaus padarykime. Tai yra labai jautrūs klausimai, be jokios abejonės, tai yra gerokai provokuojantys Rusiją ekstremaliems žygiams klausimai. Mes matome jų retoriką tais atvejais, kuomet jiems iškyla kažkokių klausimų dėl tranzito. Bet šiuo atveju aš kalbu apie, pirmiausia, Europos Sąjungos politiką, kurios, būdami Europos Sąjungos nariai, mes laikomės ir gerbiame ją.
– Prezidente, einant link pabaigos, Baltarusijos opozicijos lyderei Sviatlanai Cichanouskajai buvo pakeistas, o realiai – sumažintas apsaugos režimas. Žinome iš šaltinių, kad ji dėl to svarsto dirbti iš Varšuvos. Leidimą gyventi Leonidui Volkovui jau peržiūri Migracijos departamentas dėl jo privataus susirašinėjimo. Ar tai signalai, kad Lietuva jau kitaip žiūri į Rusijos ir Baltarusijos opozicijos ateitį šalyje?
– Volkovo atvejis yra iš tikrųjų išskirtinis ir mes turime gerai išsiaiškinti pirmiausia, ką mes laikome opozicijos lyderiais, nes kuomet opozicijos lyderiai pradeda kalbėti žargonu, kuris panašus į paties Vladimiro Putino žargoną, kyla klausimas, kur yra pozicija, kur yra opozicija. Rusijos atžvilgiu aš esu priverstas pasakyti ir konstatuoti, kad dažnai tą skirtį ir skiriamąją juostą nustatyti yra gerokai sunkiau negu, pavyzdžiui, Baltarusijos atžvilgiu.
Baltarusijos opozicijos lyderių kontekste tikrai nebuvo jokių išankstinių nusistatymų, kad štai opozicijos lyderės komanda turėtų keltis iš Vilniaus kažkur kitur. Tiesiog gavome labai aiškią, pagrįstą faktais ir vertinimais informaciją apie tai, kad saugumo grėsmės yra sumažėjusios, kad galime taikyti kiek kitokį apsaugos režimą. Tą ir padarėme. Gaila, kad atsirado net ir pačioje Lietuvoje iš karto mėginančių čia įžvelgti kažką tai daugiau – štai kodėl galbūt ir šitie klausimai jums kyla. Aš dar kartą noriu pasakyti, kad S. Cichanouskaja, jos komanda, kaip ir kiti žmonės, kurie tikrai kovoja už savo valstybių laisvę, yra mums svečiai – svečiai, kurių saugumą mes norime užtikrinti, kuriems norime sudaryti sąlygas toliau vykdyti savo veiklą, nes toje šalyje, iš kurios jie atvyko, tai daryti yra neįmanoma. Ir esame pasirengę būti tokia šalimi ir ateityje. Todėl aš ir turėjau progos pasimatyti su ponia Cichanouskaja asmeniškai, aš visa tai jai perdaviau, bet, be abejo, galutinis sprendimas yra jos ir jos komandos rankose.
– Atsiekime tada šituos du klausimus ir truputėlį pakalbėkime apie Rusijos opoziciją. Yra tų nuomonių, o gal tai yra ir faktai, kad nepaisant to, jog demokratiniai Rusijos aktyvistai pasisako už Vladimiro Putino režimo nuvertimą, iš esmės demokratinius pokyčius Rusijoje, laisvus rinkimus, tai nebūtinai reiškia, kad jie yra prieš imperialistinę Rusijos politiką, prieš karą Ukrainoje. Ką su tuo daryti, turint omeny, kiek jų čia pas mus gyvena?
– Na, pirmiausia, opozicija, Rusijos opozicija yra vis dėlto pačios Rusijos reikalas ir pačių jos žmonių, kurie nori sugrąžinti galbūt demokratinę santvarką, reikalas. Tenka pripažinti, kad Putinas ir Kremliaus režimas padarė viską, kad tą opoziciją naikintų tiek fiziniais, tiek kitokiais būdais ir jiems nemažai pavyko šitoje srityje. Pačiai Rusijai kaip valstybei ir galbūt jos žmonėms kitą kartą tikrai sunku iki galo atsikratyti tų imperinių užmojų ir galbūt jie kitaip žvelgia į pasaulį laikydamiesi to rusiškojo mesianizmo filosofijos. Mes visada jiems bandome įrodyti tai, kad jūs pirmiausia pasirūpinkite savo žmonių gerove ir savo žmonių saugumu, ir tokiu atveju jūs padarysite tą darbą, iš kurio jūsų Rusijos žmonės ir laukia.
Bet ne. Karts nuo karto jiems kyla pagunda nešti savo gyvenimo būdą į aplinkines valstybes ir šitoje vietoje jau reikia pasakyti labai aiškiai – žmonės, nesvarbu vadina jie save opozicija ar kažkaip kitaip, pasisakantys ir sakantys, kad Ukrainos valdžia yra fašistai… Na, man čia jau yra taškas, už kurio aš nebenoriu toliau eiti. Man viskas aišku. Jeigu šitame žmonės galvoja, kad šalies vadovai, šalies, kuri buvo užpulta brutaliausiu būdu, žudoma, naikinama – vadovai yra fašistai, reiškia arba tie žmonės nesupranta žodžio fašizmas esmės, arba jie yra tiesiog kitokį pavidalą turintys tie patys imperialistai.
– Bet ką su tuo daryti sistemiškai? Ar dabar Migracijos departamentas turėtų peržiūrinėti visų Rusijos piliečių, kurie gavo leidimą gyventi Lietuvoje, leidimus gyventi, siųsti jiems naujus klausimynus, kuriuose atsispindėtų jų geopolitinės nuostatos?
– Mes nepatingėkime daryti sprendimų tuomet, kuomet tie sprendimai yra reikalingi. Ir apskritai, jau jeigu prakalbome apie Migracijos departamentą, turėjome ir Prezidentūroje diskusiją tuo klausimu – mums reikia stabdyti arklius su mūsų migracija. Priešingu atveju tokia nedidelė šalis, kuri saugo savo nacionalinį identitetą kaip gintaro gabalėlį, gali susidurti su labai rimtais iššūkiais ir ne už penkių – dešimties metų, o jau pačiu artimiausiu metu.
– Kitą savaitę vyksite į Kapčiamiestį, susitiksite su vietos bendruomene, bandysite įtikinti ją, kad ji nebūtų tokia kritiška poligono jų kaimynystėje klausimu. Bet vienas iš dalykų, kurį dar turėsite daryti, tai neigti Remigijaus Žemaitaičio kalbas apie tą poligoną. Kiek dar, jūsų nuomone, dalykų turi pasakyti R. Žemaitaitis, kad jo neliktų valdančiojoje koalicijoje?
– Pirmiausia turėtumėte užduoti šį klausimą socialdemokratų partijai. Bet kuriuo atveju aš manau, kad ponas Žemaitaitis naudojasi situacija ir matydamas, kad kažkokios nuostatos gali patikti daliai Lietuvos gyventojų, tą daro. Gaila, kad taip yra, bet šiuo atveju mano nuostatos yra labai aiškios – aš jau kalbėjau apie tai, kad Lietuva turi būti pasiruošusi maksimaliai tiems išbandymams, kurie būtų, jeigu sėdėtume, pliauškėtume rankomis ir nieko nedarytume.
Poligonai yra reikalingi ne šiaip sau dėl to, kad kažkas sumanė juose pasivažinėti. Poligonai – tai yra kariuomenės kasdienybė. Juk kariuomenė, kuri tris kartus per dieną valgo, miega ir nieko neveikia, yra ne kariuomenė. Lietuvoje turime poligonų, tačiau jų bendras plotas yra akivaizdžiai nepakankamas netgi sąjungininkų interesams patenkinti, ką jau kalbėti apie mūsų kariuomenę, kuriai taip pat verkiant reikia pratybų erdvių. Ir šiuo atveju turime tokią situaciją, kuomet Rūdninkai skirti Vokietijos kariams, kuomet Pabradėje veikia Jungtinių Amerikos Valstijų batalionai. Mes turime tikrai labai mažai pratybų erdvės, kuriose mūsų kariuomenės profesionalumas galėtų derėti įvairiomis prasmėmis: išbandant naujus ginklus, išbandant naują techniką, šaudant, manevruojant, tobulinant, šlifuojant taktinius įgūdžius. Ir tai tikrai nėra kažkoks išgalvotas reikalas, bet tai yra mūsų pirmo, svarbiausio prioriteto reikalas.
Štai kodėl aš tikrai važiuoju nusiteikęs konstruktyviai sąžiningai diskusijai, gerbdamas žmonių nuomonę, mėgindamas juos įtikinti ir pirmiausia paneigti tas melagienas, kurios dabar pilasi iš visų kampų, turbūt ne be Rusijos pagalbos taip pat. Nes tikrai daugybė baimių yra tapusios baubais ir, svarbiausia, niekuo nepagrįstais baubais – ir apie masinį kirtimą, ir apie paėmimą, ir apie tai, kad saugumas nebus užtikrintas. Be šitų dalykų, kuriuos mes galime išspręsti labai civilizuotai, kad būtų mažiausia kažkokių tai nepatogumų žmonėms vietiniams, mes vešimės didelį paketą priemonių, kurios leis paskatinti šio regiono, kuris tikrai galbūt šiek tiek yra nutolęs ir ekonomine prasme galėtų būti gerokai gyvybingesnis, vešimės paketą priemonių, kurias pristatysime žmonėms ir tikimės su jais sąžiningos ir atviros diskusijos.
– Prezidente, kaip socialdemokratai turėtų reaguoti į tai, kad R. Žemaitaitis jau yra nuteistas neapykantos prieš žydus byloje, nors nuosprendis dar bus skundžiamas ir nėra įsiteisėjęs?
– Aš visada savo nuomonę išreikšdavau labai aiškiai. Šiandien aš matau, kad socialdemokratai yra svarstymų kelyje. Jie turi suprasti, kad vienaip ar kitaip ši valdančioji koalicija, kokia ji yra dabar, vargu ar galės išlikti iki ateinančių rinkimų – ir net ne dėl jų valios, o dėl to, kad kai kurios partijos, kurios šiuo metu yra šioje valdančioje koalicijoje, prieš rinkimus pasakys „sudie“.
– Čia „Nemuno aušra“ pasakys, suprantu.
– Įskaitant ir ją.
– Tikėtina, kad ne „valstiečiai“.
– Tikėtina.
– Sakote, kad svarstymų kelyje yra socialdemokratai. Mums po biudžeto priėmimo kaip tik atrodo, kad jiems aišku, kokia kryptimi eiti. Kas jums leidžia taip sakyti, kad jie yra svarstymų kelyje?
– Visada yra svarstymai, kurie vyksta. Ir šiuo atveju aš tikrai neketinu jų kažkaip tai specialiai mokyti, nes tai yra savarankiška partija. Jie privalo įvertinti ir pasisakymus, ir, svarbiausia, pasisakymus tokiais klausimais, kurie nėra kosmetiniai, kurie yra tikrai esminiai mūsų saugumui, mūsų užsienio politikai. Tai žinoma, svarstymas kokios nors ekonominės priemonės arba mokesčio ir turėjimas kitokios nuomonės yra viena. Bet svarstymas, kad mums nereikia gyvybinių dalykų, kurie formuoja mūsų saugumo karkasą, arba kad mums reikia iš principo keisti savo užsienio politiką ir pradėti prekiauti ja… Na, tai jau yra skambučiai, kurių negali negirdėti. Kaip ir žadintuvas, kurio negali negirdėti – jis gali iš pradžių pypsėti įkyriai, bet ilgainiui jis turi sukelti ir kažkokią reakciją.
– „Fegdos“ sėkmė Krašto apsaugos ministerijos pirkimuose kelia klausimų žiniasklaidoje ir opozicijai. Ar jums kelia?
– Klausimų visada kelia ir viešųjų pirkimų procesas turi būti kiek galima skaidresnis, kad tokie dalykai nediskredituotų paties principo ir labai svarbaus gynybos finansavimo apskritai. Štai kodėl aš susitikau su krašto apsaugos ministru ir išdėsčiau labai konkretų sąrašą, ką reikėtų padaryti – kad būtų tarpinstitucinė viešųjų pirkimų elgsenos grupė sukurta, kurioje būtų įtraukta ir Specialiųjų tyrimų tarnyba, ir Konkurencijos taryba, ir Viešųjų pirkimų tarnyba, ir Krašto apsaugos ministerija ir visas karkasas veiktų taip, kad viešieji pirkimai būtų kiek galima skaidresni ir optimalūs. Jeigu atskiri rangovai vis dėlto padaro veiksmus, kurie laikytini broku, jie turi būti ištaisyti nedelsiant ir ištaisyti 100 procentų. Na, ir be jokios abejonės į tai reikėtų atsižvelgti rengiant jau naujus viešuosius pirkimus, nes tokie tiekėjai arba rangovai yra su reputacijos pažeidimo požymiais.
– Dar apie pinigus gynybai. Šiemet biudžetas gynybai, akivaizdu, yra rekordinis, tačiau tuo pačiu, leidžiantis šiek tiek daugiau išimčių. Kaip žinome, Krašto apsaugos ministerijai yra leista iš biudžeto skirti dalį lėšų savivaldybėms, kurios priima poligonus. Valstybės gynybos fondas, kuris išaugo iki 700 mln. eurų, irgi nėra skirstomas tik Krašto apsaugos ministerijos valia, o Vyriausybės nutarimu. Kai kurių kritikų nuomone, tai kelia riziką dėl politizuotų sprendimų. Jūs matote tokią riziką ir kiek apskritai atidus ir aktyvus būsite stebėdamas, kaip šia prasme yra leidžiami pinigai gynybai?
– Norėčiau kad mes nepradėtume trinkelizuoti mūsų krašto apsaugos išlaidų. Ir šiuo atveju tas vadinamasis „hardas“ mums yra reikalingas labiausiai. Juo labiau, kad matome, kad ne taip paprasta šitoje rinkoje įsigyti ginklų ir ginkluotės tokiais terminais, kokiais mes norėtume. Žinoma, mes turėtume įsigyti viską labai greitai, bet tokių norinčių kaip mes išsirikiavusi eilė. (…) Aš šį procesą stebėsiu labai atidžiai ir iš tikrųjų Vyriausybės nutarimai… prezidentas turi įtaką jiems taip pat – tiek per tiesiogines diskusijas su Vyriausybe, tiek ir teisinėmis priemonėmis.
– Visiškai pabaigai. Duokite patarimą žmonėms, kurie šiandien sprendžia trauktis, ar nesitraukti iš antros pakopos.
– Galiu tiktai savo asmeniniu pavyzdžiu pasakyti, kad jokių pakeitimų savo antrosios pakopos portfelyje nedarau. Žmonės, kurie jau artėja prie tos amžiaus ribos, tikrai neturėtų šito daryti, ir tikrai turėtų elgtis su savo finansais labai atsakingai, nes netrukus jau pasieks pensinį amžių.
Bet kuriuo atveju, jeigu nėra kažkokios karštos būtinybės, būtinybės dengti skolas ar daryti panašius dalykus, tikrai patikėkite – labai svarbu, kad tas portfelis išliktų, kad žmonės atsakingai elgtųsi su savo finansais ir kad ta senatvė, kuri nori, nenori ateina… niekas mes jos nekviečiame, bet ji ateina pati patyliukais… kad ji būtų kiek galima saugesnė. Ir tikrai to ir norėtųsi palinkėti Lietuvos žmonėms.
– Ačiū jums labai už jūsų laiką.
