Sekmadienis yra tokia diena, kai tenka išgirsti nemažai pamokslų. Ypač kai dabar per įvairias komunikacijos priemones vyksta daugybe transliacijų iš skirtingų bažnyčių. Kunigai žino, kaip nelengva pasiruošti gerai homilijai, kuri prakalbintų žmonių širdis. Kartais atrodo tenka praleisti keletą valandų prie rašomojo stalo, o tas žodis, kuris kalbėtų ir pačiam ir kitam, kažkaip neateina. Taip šiandien bemąstant ir man pačiam apie artėjančias progas sakyti homiliją, už mano akių užkliuvo kun. Antonio Rivero šmaikštus straipsnis apie vengtinus pamokslo stilius, kuriuo noriu pasidalinti su Jumis.
IMPROVIZUOTINA HOMILIJA – kai kunigas ruošiasi homilijai, paskubomis vilkdamasis liturgijai skirtus drabužius: albą, juostą, stulą, ir arnotą. Vos keletą minučių lieka pagalvoti, o ką čia pasakyti.
KNYGOS HOMILIJA – kuri labai akademiškai nudalinta, papuošta gražiomis citatomis, bet esanti šalta ir marmurinė ir kurioje šalia daug žodžių randasi mažai širdies.
ARCHEOLOGINĖ HOMILIJA – tai yra toks žodis, kuris koncentruojasi per daug į šalutines detales: kas yra tie fariziejai, esenai, drachma, šeštoji valanda, alyvmedis ir tt.. Daug žinių apie tam tikrus elementus, kuriuos mini Dievo Žodis, bet joje trūksta esminės žinios, ką nori pasakyti tos dienos Evangelija mums.
ROMANTINĖ HOMILIJA – paremta jausmingu retoriniu stiliumi, nori pravirkdyti klausytoją ir tuo pačiu priversti nusišypsoti. Įvairūs retoriniai ir artistiniai elementai, su dramatiškai kylančiu ir paslaptingai nusileidžiančiu balso tonu.
DEMAGOGINĖ HOMILIJA – kurioje turinys labiau paremtas ne tiek tos dienos Evangelijos žinia, o kunigo noru pakreipti klausančiųjų mintis sava linkme ne į teologinius, o daugiau politizuotus ar dar kitur nukreiptus dalykus.
LITERATŪRINĖ HOMILIJA – yra daugiau gražios ir sentimentalios poezijos nei teologinės žinios.
ANTOLOGINĖ HOMILIJA tampa puiki proga įsiteikti savo klausytojams, koks pamokslininkas nuostabus, sugebėdamas tiek daug mintinai cituoti gražias sentencijas, apibrėžimus, aforizmus, kurie nuskęsta gražioje žodžių kakofonijoje.
HOMILIJA „MOLIUSKAS“ – sudėtinga prakalba, kurioje vienam argumentui dar nepasibaigus, prasideda jau kitas. Neaiškus turinys, nei tema. Viskas sukasi kaip uždarame moliusko kiaute, kuris toks tąsus kaip želatina.
HOMILIJA „PLYTA“ – kaip galutinė tiesa nuleistas žodis iš viršaus, be jokio empatinio santykio su klausančiais. Autoritetingas ir nepaliekantis jokios galimybės kitaip pagalvoti žodis.
HOMILIJA „SPAGEČIŲ LĖKŠTĖ“ – homilija, kurioje tas pats argumentas ir sukamas ir sukamas nuolat. Niekaip jo nepavyksta įsidėti į burną. Vis kažkaip jis prasprūsta ir vėl turime vargti po tą spagečių lėkštę su savo minties šakute.
HOMILIJA „PLAUKIMAS ANT BANGŲ“ – kai paliečiamos daugelis temų. Viena tema iškyla kaip banga, nusileidžia ir vėl iškeliama kita tema. Jai nusileidus, vėl nauja banga ir taip pasaka be galo.
HOMILIJA, NUOLAT ATKARTOJANTI EVANGELIJOS ŽODŽIUS. Tai žodis, kuris dažniausiai prasideda sakiniu: „ jau kaip girdėjote šios dienos Evangelijoje…“ Ir taip vėl kartojasi Evangelijos žodžiai, jog gali nebesuprasti, ar kunigas kartais vietoj pamokslo neskaito dar kartą Evangelijos antrą ar trečią kartą. Per daug jau girdėtų ilgų citatų iš Evangelijos. Kaip sakoma, viskas – tik Dievo Žodis, bet nieko asmeniškai….
TECHNINĖ HOMILIJA – tai žodis, kuris naudoja daug sunkiai suprantamų ir teologinių terminų, kuriais, atrodo, kunigas nori visiškai „nuginkluoti“ savo klausytoją ypatingu teologiniu išprusimu. Klausytojas girdi nuolat tokius žodžius : metanoia, kenosis, eschatologija, transubstanija ir panašiai… Atrodo, jog visi susirinko ne į bažnyčią, o teologijos paskaitą universitete.
GATVĖS HOMILIJA – kai norėdamas paaiškinti Dievo Žodį, kunigas pradeda vartoti bendrinėje kalboje nenaudojamus, o vulgarius žodžius. Kaip eilinis vaikinukas iš gatvės.
HOMILIJA „NEDRĄSUS PILOTAS“ – tai pamokslas, kuris kaip lėktuvas skraidantis virš debesų, niekaip negali nusileisti ant žemės. Jau atrodo, jog baigiasi homilija, bet štai jos pilotas vėl „užlaužia“ vairą ir lėktuvas su visais klausytojais kyla aukštyn. Kažkas panašaus, kai esant audringam orui lėktuvui tenka kartoti keletą kartų nusileidimą, nes bijoma, jog jis gali būti nesėkmingas. Dažniausi naudojami žodžiai: „ir pabaigai, norėčiau dar pasakyti…“ Tačiau tos pabaigos kažkaip dar nematyti.
O apibendrinant galima pasakyti, jog svarbiausia, kad pamokslininkas būtų atviras Šventajai Dvasiai, kuri visus mūsų netobulumus ištaiso.
