Pogrindinio leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ leidėjai nepaisydami rizikos asmenine laisve bei profesine karjera, kovojo su sovietų skleidžiama propaganda rinkdami medžiagą apie žmogaus teisių pažeidimus bei tikėjimo persekiojimą. Kronika kovojo faktais ir viešumu, bet niekada nežemino net ir tų, kurie juos persekiojo ir trėmė.
Įpareigojimas laikytis etikos principų, net ir kritikuojant asmenį, nėra tas pat, kas drausti ar cenzūruoti to asmens kritiką. Todėl, įpareigojimas viešosios informacijos kūrėjui rengiant bei skleidžiant informaciją laikytis jo veiklą grindžiančių etikos principų, nėra ir neturėtų būti laikomas cenzūra.
„Pagrindinė moralinė atsakomybė už tinkamą visuomenės komunikavimo priemonių naudojimą tenka naujienų rengėjams, rašytojams, aktoriams, dizaineriams, gamintojams, rodytojams, platintojams, operatoriams ir pardavėjams, taip pat kritikams ir visiems kitiems, kurie dalyvauja rengiant ir perduodant plačiajai auditorijai skirtą informaciją. Visiškai akivaizdu, kokia didelė atsakomybė jiems tenka šiais laikais, kai jie informuodami arba žadindami žmoniją, gali vesti ją į gera arba į bloga,“ – teigiama pop. Pauliaus VI dekrete dėl visuomenės komunikavimo priemonių „Inter Mirifica“.
Leidinio pobūdis įpareigoja jo leidėjus bei rengėjus vadovautis ne tik bendraisiais žurnalistinės etikos principais, bet taip pat ir katalikišką tapatybę grindžiančiais moralės principais. Tiek informacijos rengėjai, tiek visuomenės informavimo priemonės steigėjai turi budėti, kad leidinyje publikuojamos nuomonės būtų reiškiamos nepažeidžiant visuomenėje priimtinų elgesio normų, nebūtų naudojamos siekiant žmogų pažeminti, pažeisti jo garbę ir orumą, taip pat, labai svarbu, kad publikuojama nuomonė neperžengtų artimo meilės ribų. Nuomonės publikavimas nesilaikant šių principų, sukelia ne tik riziką leidinį paversti platforma viešam asmens įžeidinėjimui, bet ir sukuria visuomenėje klaidingą įspūdį, kad toks įžeidinėjimas priimtinas Bažnyčiai ar jos institucijoms. Tai daro žalą ne tik leidiniui, katalikiškos žiniasklaidos reputacijai, bet ir visai katalikų bendruomenei.
Fondas „Bažnyčios kronika“, kuriam rūpi ne tik „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ istorinio paveldo įamžinimas, bet ir katalikiška žiniasklaida, mano, kad šališko straipsnio paskelbimas Bažnyčios įsteigtame leidinyje galėjo būti suprastas, kaip oficiali Bažnyčios pozicija, todėl palaiko arkivyskupo Kęstučio Kėvalo sprendimą nespausdinti „Artumoje“ teksto, kuriame buvo žeminamas konkrečių asmenų orumas. „Artuma“ – Lietuvos „Carito“ įsteigtas katalikiškas mėnraštis.
Gyvename informacijos amžiuje, kur naujienos mus pasiekia akimirksniu, tačiau šiame informacijos sraute slypi ir pavojus – propaganda, dezinformacija ir manipuliacija faktais. Kaip atskirti tiesą nuo melo? Kaip netapti informacinio karo aukomis? Atsakymų galime ieškoti ir Lietuvos istorijoje, prisimindami pogrindinį leidinį „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“.
