Kas yra žmogus? Kodėl jis sukurtas? Kodėl esu aš? XFM radijo klausytojams šia tema kalbėjo Daiva Mažiulytė.
Jei kas mano, kad Dievas sukūrė žmogų, idant Jam būtų linksmiau, idant turėtų su kuo dalintis meile, tarytum Dievui būtų ko nors trūkę, tai nebūtų tiesa. Kodėl Jis mus sukūrė, gryniausia paslaptis. Tikra tai, kad sukūrė iš meilės, kad pamilo mus prieš pasaulio sukūrimą ir savo meile su mumis dalinasi. Ir visgi, ar galima būtų ką nors pasakyti apie žmogų, kaip kūrinį, remiantis Šventuoju Raštu? Be abejo.
Pradžios knygoje sakoma, kad žmogus į pasaulį įžengė paskutinis. Visa kas buvo sukurta žodžiu, bet žmogus – Dievo rankomis (rankos – Jo valios įvaizdis). Būtent todėl kiekvienas žmogus turi dieviško proto užuomazgų, ir kad dieviškumas augtų, žmogus turėtų tapti labai jautrus, patirti išbandymų, būti „perlydytas“.
Nūdien labai mėgstama kalbėti apie bendradarbiavimą, tačiau tai anokia naujiena. Žmogus sukurtas būti bendradarbiu. Paklausite kieno? Pradžios knygoje pasakojama, kad Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi. Joje pateikiama įdomi aplinkybė: vos apgyvendintas Edene (Malonumų sode) žmogus tuojau pat gavo ir tam tikras pareigas – tobulinti, gražinti, tarytum pabaigti kurti sodą, rūpestingai jį prižiūrėti. (Žodis, apibūdinantis darbą עבד, âbad reiškė veikiau Dievo garbinimą, bet ne vergystę). Vadinasi, kūrimas dar nebuvo visiškai baigtas. Kodėl? Ko gero ir dėl to, kad žmogus neliktų pasyvus žiūrovas ir vartotojas, bet taptų atsakingas Dievo bendradarbis, tobulinantis pasaulį.
Kiekvieną kartą, kai žmogus ką nors daro kitų labui, jam yra numatytas atlygis. Žmogaus prigimtyje rašyte įrašyta, kad jis privalo turėti ką nors, kuo galėtų rūpintis, kad turi nešti gėrį kam nors, kam to reikia, ir tai viena dieviškiausių žmogaus savybių.
Ir dar šis tas apie žmogų. Sukūrimą visų gyvų padarų ir augalų palydėjo žodžiai: „tai yra gerai, tarytum gerai“, betgi žmogui atsiradus buvo tarta: „beribiai gerai, labai gerai“. Iš chaoso išniro tobulas pasaulis, tačiau, deja, Adomui paskubėjus „paragauti blogio“ žmogaus, kaip kūrinio, dieviškumo lygis krito, kūnas turėjo grįžti į dulkes.
Iš tikrųjų mirtis, kaip išnykimas, neegzistuoja, tačiau kiekvienas nusižengimas dieviškajai tvarkai – vis akivaizdesnis grįžimas, grimzdimas į chaosą. Gyvenimas – kova, taisymas Adomo prigimties, bandymas grįžti į gyvenimą, ir ne vien savo jėgomis, – tai neįmanoma, – juk kaip kūrinys žmogus yra Kūrėjo bendradarbis…
Žmogus – tobuliausias kūrinys. Jam neprilygsta nei tai, kas žemėje, nei žvaigždės, nei galaktikos. Jis – paties Dievo atvaizdas, tartum šešėlis. Pagalvokite – angelai – tarnaujančios dvasios, neturinčios galimybės rinktis, o žmogus gali pasirinkti, tad netgi ir už angelus žmogus dieviškesnis.
Tikroji išmintis susijusi ne su proto, bet su širdies pratybomis.
Jame savaip atsispindi visi kiti kūriniai (tik kiekviename skirtingomis proporcijomis), ir jis juos gali perprasti, „perskaityti”: žmoguje yra ir kiškio bailumo, ir lapės suktumo, meškos nerangumo, stručio paikumo, smilgos trapumo, dramblio sunkaus svorio, žalčio gudrumo, žvaigždės spindesio, vandenyno gelmės…
Maža to, žmogus vienintelis iš visų gavo galią iš paties Kūrėjo valdyti žemę. Ką reiškia žodis „valdyti” mums, ir ką jis reiškė Adomui, kuris puikiai žinojo, kad visa, kas sukurta, – Dievo dovana, Kūrėjo nuosavybė? Kaip Adomas, vien meile ir malone kvėpuodamas, galėjo valdyti vešinčiame, klestinčiame Edeno sode? Greičiausiai taip, kad net įlūžusios nendrės nebūtų nulaužęs…
Ir dar, apie Ievą – moters sukūrimas iš „šonkaulio“, taipgi metaforiškas pasakymas. Gavusioms turtingą jausmų pasaulį, moterims nebuvo liepta studijuoti Torą. Kitaip tariant, gyvendama jausmais, moteris nesikeičia per mokymą – per protą.
Tikroji išmintis susijusi ne su proto, bet su širdies pratybomis. Šv. Rašte ne kartą minima, jog širdis mąsto, širdis svarsto…Tad ar nevertėtų pasvarstyti ir mums, mielas skaitytojau, kaip dažnai darydami skubius, svarbiausius sprendimus mąstome širdimi…
