Didžioji Kalvarija – pagrindinė – šeimų diena atlaiduose
Nuo 1649 metų, kai sekmadienį liepos mėn. 2 d. į to meto Žemaičių Kalvarijos bažnyčią iškilmingai buvo įneštas relikvijorius su didžiausia Pabaltijyje Šventojo Kryžiaus relikvija, šis sekmadienis, Didžiųjų atlaidų metu, yra vadinamas Didžiąją Kalvarija. Tai – pagrindinė šių dvylika dienų trunkančių iškilmių diena.
Šiais metais Didžioji Kalvarija – liepos 4 d. Tradiciškai šią dieną buvo meldžiamasi už šeimas ir tuos, kurie ruošiasi šeimos gyvenimui. Maldose prisiminti šeimų centrai, tų centrų savanoriai, lektoriai ir visi, prisidedantys prie šeimos instituto puoselėjimo ir ugdymo. Tą dieną atstovavo Klaipėdos dekanato kunigai bei tikintieji.
Pagrindinės dienos Mišios vyko 12.30 val. Jos buvo tiesiogiai transliuojamos per LRT (komentarus transliacijos metu pateikė kan. Vygintas Gudeliūnas) bei Marijos radiją.
Vadovavo ir gausiai susirinkusiems tikintiesiems pamokslavo apaštalinis nuncijus arkivyskupas dr. Petar Antun Rajič.
Kartu koncelebravo Telšių vyskupijos vyskupas Algirdas Jurevičius, nuncijaus sekretorius mons. dr. Christopher Thomas Washington, asmeninis nuncijaus sekretorius kun. Donatas Liutika, Klaipėdos dekanato dekanas kun. Rolandas Karpavičius, Telšių vyskupijos kancleris kun. Haroldas Šneideraitis bei nemažas būrys kitų kunigų.
Šv. Mišių metu ir po jų Kalnų giesmes giedojo Klaipėdos Šv. Kazimiero parapijos didysis sumos choras, vadovaujamas vargonininko Mindaugo Gudžiūno, jiems pritarė iš Klaipėdos atvykęs pučiamųjų kvartetas.
Šv. Mišių pradžioje į susirinkusiuosius kreipėsi ir visus pasveikino Telšių vyskupijos ganytojas Algirdas Jurevičius. Jis kvietė šiais Šeimų ir Šventojo Juozapo – šeimų globėjo – metais, ypač šią dieną, melstis už šeimas bei besiruošiančius krikščioniškam šeimos gyvenimui.
Pamokslo metu apaštalinis nuncijus dalinosi savo įžvalgomis apie lietuvių tikėjimo išbandymą sovietmečiu, kai tikintis žmogus buvo persekiojamas, niekinamas, menkinamas. Visa ta patirtis yra puikiai atspindėta ano laikmečio pogrindžio sąlygomis leistame leidinyje Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje.
Arkivyskupas savotiškai sulygino šią kroniką su Evangelijomis, kurios yra Jėzaus gyvenimo kronika. Ta kronika mus moko teisingo gyvenimo. Ji vaizduoja kaip Jėzus buvo atstumtas savo žmonių, ir kaip galiausiai turėjo kentėti ir mirti ant kryžiaus.
Pamokslininkas išryškino faktą, jog Evangelijos žinia kalba apie prisikėlimo faktą ir apie tai, kad Jėzus Kristus gyvena amžinai Tėvo dešinėje ir mus užtaria.
Buvo prisiminta tiesa, jog Lietuvoje mėgstama maldingumo praktika – Kryžiaus kelio pamaldumas.
Žemaičių Kalvarijos Didieji atlaidai, anot apaštalinio nuncijaus – metinė piligrimystė. „Mes noriai sekame Jo pasiaukojančios, atsakingos ir ištikimos meilės pavyzdžiu dėl Bažnyčios, šeimos ir tėvynės gėrio. Gyvendami kilnų, sąžiningą ir malonės pripildytą gyvenimą iki pabaigos, mes taip pat tapsime Jo draugais ir liudytojais. Ir, jei išliksime ištikimi, mes pradžiugsime, nepaisant visų kryžių ir kentėjimų – mūsų vardai bus įrašyti Dangaus kronikoje“ – baigdamas pamokslą sakė apaštalinis nuncijus.
Po Šv. Mišių ir vyskupų suteikto palaiminimo dvi procesijos patraukė apmąstyti Kristaus Kančios ir jo nueito Kryžiaus kelio prasmę ir esmę – viena didelė grupė, vadovaujama Telšių vyskupijos ganytojo A. Jurevičiaus, keliavo lankydami lauko koplyčias. Antroji tikinčiųjų grupė, kuriai vadovavo apaštalinis nuncijus, meldėsi Kryžiaus kelio stotis, apmąstydama jas bazilikos viduje.
Tiek vienoje, tiek kitoje procesijoje buvo nešamos Šv. Kryžiaus, ant kurio kentėjo ir mirė Kristus, dalelės – relikvijos, kurių bazilikoje saugomos dvi.
Lauko procesijoje, kaip įprasta po pagrindinių Šventųjų Mišių, buvo nešama Didžioji Šventojo Kryžiaus relikvija, o viduje – Mažoji. Jomis kiekvienoje stotyje buvo laiminami tikintieji.
Tokios kelionės – tiek lauke, tiek bazilikos viduje, vyksta kiekvieną dieną po pagrindinių dienos Mišių per visus Didžiuosius Žemaičių Kalvarijos atlaidus. Jie dar net neįpusėjo ir laukia atvykstančių piligrimų.
Žmonių brolybės diena
Didžiųjų Žemaičių Kalvarijos atlaidų viena iš dienų buvo skirta maldoms už žmones, kurie atlieka ypatingą misiją – patarnauja žmonėms senelių namuose, slaugos įstaigose, lanka neįgaliuosius ir vargstančiuosius namuose.
Liepos 3 d. į Šventovę rinkosi piligrimai iš Tauragės dekanato, nes tą dieną buvo jiems skirtoji piligrimystės diena, būriavosi „Caritas“, Maltos ordino, Samariečių, Raudonojo Kryžiaus organizacijų atstovai bei visi tie, kurie įvairiais būdais prisideda prie artimo meilės darbų vykdymo visuomenėje.
Šalia bazilikos Telšių vyskupijos „Carito” direktorės Jūratės Damanskienės ir jos komandos rūpesčiu buvo įrengtos palapinės. Piligrimai turėjo galimybę plačiau susipažinti su šios organizacijos veikla, pasivaišinti arbata ar išgerti vandens stiklinę, pabendrauti su savanoriais, įsigyti specialiai šiai šventei pagamintų žvakučių, taip prisidedant prie meilės darbų vykdymo.
Tos dienos pagrindinėms 12 val. Šv. Mišioms vadovavo ir pamokslą pasakė Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas, koncelebravo Telšių vyskupijos vyskupas Algirdas Jurevičius, kuris Šv. Mišių pradžioje pasveikino susirinkusiuosius ir pakvietė bendrai maldai tos dienos intencijomis, taip pat „Caritas” organizacijos kapelionai iš Telšių ir kitų Lietuvos vyskupijų.
Šv. Mišių metu giedojo Skaudvilės parapijos bažnytinis choras, vadovaujamas vargonininkės Jūratės Kaplanaitės.
Sakydamas pamokslą arkivyskupas išryškino tikėjimo svarbą, kuris kyla iš kito žmogaus liudijimo. Jis atsiranda iš dialogo ir bendrystės. Žmonių brolybės dienoje, anot pamokslininko, išryškėja būtinybė įsigilinti į Gerojo Samariečio, kurio poelgis aprašytas Evangelijose, pavyzdį. Būtinybė tikėjimo kelyje suvokti, kas gi yra mūsų artimas, o iš to suvokimo atsiranda veikimo metodas – mylėti Dievą ir artimą.
Karitatyvinė ir socialinė tarnystė yra žvilgsnis į kitą žmogų – stabtelėjimas prie kito žmogaus, ir galiausiai tai tampa stabtelėjimu prie paties Dievo. Tikėjimas, religija ir iš to išplaukiantys padariniai pasitarnauja pasaulio bendrystės kūrimui ir tikrajam broliškumui.
Viešpats susitapatina su vargšais, kenčiančiais, apleistaisiais, ir taip patarnaudami tokiems kaip Jis, kitaip sakant, patiems silpniausiems, visada patarnaujame jam pačiam. Žmogaus orumas suformuojamas Jėzaus Kristaus Evangelijoje, kuri yra žmonių brolybės versmė.
Po Šv. Mišių piligrimai keliavo Kryžiaus keliu, klausėsi „Caritas” kapelionų sakomų pamokslų, o po visų pamaldų savanoriams buvo teiktos atminimo dovanėlės ir padėkos, vyko nuotaikinga agapė, subūrusi artimo meilės darbus darančiuosius bendrystei bei dosniam tarpusavio pasidalinimui.
