Didžiųjų Žemaičių Kalvarijos atlaidų metu liepos 8 diena visada skiriama pašauktiesiems – dvasininkams, pašvęstojo gyvenimo žmonėms arba dar kitaip – vienuoliams, vienuolėms, seminaristams, Šventųjų Mišių patarnautojams – ministrantams. Melstasi už juos ir naujus pašaukimus.
Į Šventovę rinkosi Palangos dekanato, nes tai buvo jiems skirtoji diena, kunigai ir tikintieji, o taip pat kunigai, vienuoliai, vienuolės, seminaristai, Šventųjų Mišių patarnautojai, tikintieji pasauliečiai iš visos Lietuvos.
Pagrindinėms 12 val. Šv. Mišioms, kurias tiesiogiai transliavo Marijos radijas, vadovavo Panevėžio vyskupijos vyskupas Linas Vodopjanovas OFM, koncelebravo Telšių vyskupijos ganytojas Algirdas Jurevičius ir būrys iš visos Lietuvos atvykusių arti šešiasdešimt kunigų.
Šv. Mišių metu giedojo Palangos miesto kamerinis choras, jam pritarė taip pat iš Palangos atvykusi pučiamųjų grupė, o jiems visiems vadovavo vargonininkas Edmundas Jucevičius.
Šv. Mišių pradžioje visus susirinkusius pasveikino Telšių vyskupijos vyskupas Algirdas Jurevičius. Jis pasidžiaugė būriu kunigų bei pašvęstojo gyvenimo atstovais bei į iškilmes atvykusiais Palangos miesto ir savivaldybės meru Šarūnu Vaitkumi ir šios savivaldybės administracijos direktore Akvile Kilijoniene, o taip pat ir Kretingos rajono savivaldybės meru Antanu Kalniumi.
Sakydamas pamokslą vyskupas svečias prisiminė Senojo Testamento istoriją apie Jokūbą ir jos sūnus. Pradžios knygoje pasakojama kaip jauniausias Jokūbo sūnus Juozapas buvo jam itin artimas ir kaip kiti jo sūnūs – Juozapo broliai ėmė jam pavydėti. Juos užvaldė įtūžis ir tokio blogio pagauti sukuria planą – nusprendžia juo atsikratyti.
Juozapas parduodamas į vergiją, tačiau vėliau, kaip žinoma iš Senojo Testamento, jis tampa to meto pasaulio gelbėtoju, nes jo ištikimybė Dievui padarė jį išmintingą ir sumanų. Dievas taip rengė misijai – sudėtingu būdu, blogio siautėjime jis tampa Dievo įrankiu gėriui.
Pamokslininkas klausė ar ne taip nutinka ir šeimose, dvasininkų ir pašvęstųjų bendruomenėse? Žmogiškasis aspektas dažnai prasiveržia, atsiranda pavydo, trinties, konkurencijos, nemokėjimo džiaugtis kitu. Ganytojas priminė, jos tam yra priemonė – dėkoti Dievui, kad kitam sekasi, kad jis turi talentų, kad jis geriau padaro kai kuriuos dalykus nei aš.
Karantinas mokė būti kartu, geriau pažinti vienas kitą, vertinti kito žmogaus gebėjimus, augino artimos meilės dorybėje, mokė pakantumo, supratingumo, atidumo kitam.
Pamokslininko teigimu, kiekvienas pašauktasis yra kasdien atsiminti tris dalykus ir juos ugdydamas formuoti savąją tapatybę – būtent eiti ir skelbti, tarnauti ir dėkoti. Ėjimas ir skelbimas – tai Dievo valios vykdymas, atliekant patikėtą misiją. Skelbti – ne savo noru, ne savo sugalvojimų, ne savo vardo ar asmenybės raišką pristatant.
Pašauktasis eina ir skelbia kasdieniu ištikimu misijai darbu, malda ir pareigų vykdymu. Tarnauti – tai reiškia gyventi kitiems ir neleisti, kad kas trukdytų. Kliūčių šalinimas yra esminis tarnavimo požymis.
Niekas negali atitraukti nuo misijos – nei dveji marškiniai, nei krepšys su variokais, nei lazda ar kitas balastas. Anot paties Jėzaus Kristaus – tarnavimas – tai laisva širdis, plakanti dėl Bažnyčios, dėl kito, bet ne savo naudai.
Dėkoti – tai reiškia atpažinti savo gyvenimą, kuris orientuotas į vienintelį tikslą ir vilties šaltinį – Jėzų Kristų, tik į jį ir nieką kitą.
Toks savęs ugdymas padaro pašauktąjį autentišku ir tokių autentiškų darbininkų reikia melsti Viešpatį. Baigdamas pamokslą vyskupas priminė nuolatinę būtinybę – prašyti Pjūties šeimininką, kad siųstų gerų darbininkų į savo pjūtį.
Po Šventųjų Mišių ir vyskupų palaiminimo į susirinkusiuosius kreipėsi ir visus pasveikino Palangos miesto ir savivaldybės meras Šarūnas Vaitkus, kuris vyskupams Algirdui Jurevičiui ir Linui Vodopjanovui OFM įteikė atminimo medalius, padėkojo už bendradarbiavimo dvasios kūrimą.
Po pamaldų iš Bazilikos didelis maldininkų būrys, kartu su pulku kunigų ir pašvęstojo gyvenimo atstovais, lydimi abiejų vyskupų ir giesmininkų bei dūdorių, patraukė į Kryžiaus Kelią, kur giedojo Kalnus, buvo laiminami Kryžiaus relikvija, klausėsi pamokslininkų.
Po Kryžiaus Kelio vyskupai, kunigai, vienuolės, vienuoliai rinkosi į Žemaičių Kalvarijos parapijos namus, kur bendrystės dvasioje vyko nuotaikinga agapė.
