Visiškai nesutinku su tais, kas mano, jog skiepijimasis turėtų būti privalomas, tačiau atvirai tą sakančius bent savaip gerbiu už sąžiningumą.
Daug sunkiau gerbti tuos, kurie kartoja, jog skiepytis neva niekas neverčia, o pasirinkimas yra visiškai laisvas, net ir, priešingu atveju, prarandant galimybę dirbti ir naudotis viešosiomis ir verslo paslaugomis. Galimybes, kurios visos atimamos ne dėl visuomenės sveikatos apsaugos – o būtent ir akivaizdžiai tam, kad priverstų abejojančius pasiskiepyti. Vadinti tai laisvu pasirinkimu yra absurdas.
Juo labiau absurdas yra sakyti, kaip tai daro Sveikatos apsaugos ministerija, kad padarę tokį „laisvą pasirinkimą“ savanoriškai prisiima ir visas galimas jo rizikas dėl galimų šalutinių poveikių. Privalomo skiepo šalininkai, kurie nedrįsta viso to tiesiai pavadinti privalomu skiepu (kas tai neabejotinai yra), vadina tai laisve rinktis.
Privalomo skiepo šalininkai, kurie nedrįsta viso to tiesiai pavadinti privalomu skiepu (kas tai neabejotinai yra), vadina tai laisve rinktis.
Tokia laisvės samprata, nors vargiai nuoširdi ir nepaprastai keista, visai nėra nauja. Ją išplėtojo vienas toks XVI a. filosofas – Tomas Hobsas, „Leviatano“ autorius. Jis mokė, kad jokie valdžios sprendimai ir jokia tironija niekaip negali pažeisti žmogaus laisvės, nes žmogus visada laisvas nepaklusti įstatymui ir rinktis verčiau bausmę, nei tai, ko iš jo reikalauja įstatymai. Laisvas bėgti nuo bausmės ir rinktis mirtį, jei bus pagautas. Žodžiu, visada laisvas, kol nėra fiziškai supančiotas, ir kol jo kūnas gali daryti pasirinktą veiksmą, kad ir draudžiamą. Dabar ta pačia laisvės samprata vadovaujasi sakantys, kad įvedus segregaciją „skiepas neprivalomas, kiekvienas laisvas pasirinkti, kaip jiems geriau“.
Tik štai tokia iškrypusi laisvės samprata Hobsui buvo reikalinga akivaizdžiai vienam tikslui – pateisinti jo paties pasiūlytai (ir sekusį šimtmetį Europoje sėkmingai išplitusiai) absoliutinei monarchijai. Tokiai, kurioje nei Dievo, nei žmogaus įstatymai neriboja absoliučios valdovo valios. Tik su tokia laisvės samprata Hobso siūloma absoliuti valdovo savivalė galėjo „negrasinti laisvei“. Mat laisvė Hobsui faktiškai nepažeidžiama. Dabar ji tokia pati tapo mūsų dienų „liberalams“.
Galvoju, kad sakantys, jog „skiepykis arba nebedirbk“ yra laisvas pasirinkimas, nėra ar bent nemano esantys absoliučios valdžios šalininkai. Bet elgiasi jie kaip tokie. Norintys privalomo skiepijimo turėtų rasti drąsos tiesiai tą pasakyti ir politinės valios „parduoti“ tą kelią visuomenei be užuolankų ir apsimetinėjimų.
