Vakarykštis mitingas buvo paskelbtas dėl protingo tikslo – prieštarauti vyriausybės nutarimo projektui, kuriuo siūloma įtvirtinti drastišką nepasiskiepijusių atskirtį ir faktiškai atvirai pripažįstama, kad jis skirtas ne spręsti kokias problemas, o tiesiog per baimę ir nepatogumus priversti žmones skiepytis. Visiškai pritariu, kad tokiam nutarimui reikia prieštarauti. Visiškai suprantu į mitingą susirinkusius žmones, kurių absoliuti dauguma visiškai normalūs ir patyčios iš jų nepagrįstos.
Tačiau mitingą paskelbė skandalais garsėjanti Astra Astrauskaitė, pridėjo reikalavimų paleisti Seimą, pristatė kartuvių ir Holokausto parodijų, leido scenoje greta padorių profesorių (pagarba ir užuojauta joms) kalbėti visai eilei odiozinių ar net atvirai antivalstybinių veikėjų (A. Paleckis, V. Lėkštutis, E. Vaitkus, Celofanas, V. Uspaskichas, galima tęsti), o galiausiai nusišalino paskelbusi mitingo pabaigą ir palikusi per dieną įaudrintus žmones. Kiekvienas tada elgėsi pagal kultūrą – adekvatūs žmonės (dauguma) išsiskirstė, neadekvatūs ėmėsi Seimo.
Nemačiau jokių A. Astrauskaitės ar kitų organizatorių bandymų tą agresiją sustabdyti, priešingai, prieš vidurnaktį ji feisbuke skelbė, kad liberalfašizmas bus nuverstas, taip pat be jokių komentarų dalinosi straipsniu apie apsuptą Seimą.
Kaip suprantu agresorių niekaip nenuramino ir mitinge kalbėję ir šiaip buvę Seimo nariai, o kai kurios jų padėjėjos net sulaikytos už dalyvavimą riaušėse. Tai yra ne tik neatsakingas – tai yra nesveikas elgesys. Šešėlis dėl šių įvykių dabar bus metamas – Tapinas tą jau vakar darė – visiems taikiems ir adekvatiems mitingo dalyviams, nors jie, savaime suprantama, negali būti už tai atsakingi.
Nuoširdžiai užjaučiu visus vakar nukentėjusius pareigūnus. Dėl visai kitko, bet taip pat užjaučiu ir idealistus, kurie į šį mitingą sudėjo viltis, pastangas ir širdį. Gali būti, kad jūs taip nesijaučiate, kad jūsų įspūdis po vakar geras, bet po vakaro įvykių šalies akyse (taigi medijose) tai tikrai gerai neatrodys ir norėto tikslo nepasieks.
Būtent valdžia labiausiai laimėjo iš vakar dienos įvykių.
Nors nuosekliai provokavo pyktį visuomenėje ir net, drįsčiau spėti, darė tai tyčia, būtent valdžia labiausiai laimėjo iš vakar dienos įvykių. Paradoksaliai Darbo partijos apmokėtas mitingas buvo naudingiausias konservatoriams. Manau, taip buvo be galo pakenkta pačiam pirminiam mitingo tikslui – kovoti su privalomu skiepijimu ir juo paremtu visuomenės supriešinimu.
Dabar visi kalba apie riaušes, net ne apie mitingą, ir jau tikrai ne apie vyriausybės nutarimą, kurio dalis nuostatų vakar buvo VRM atšauktos, bet tai niekam neberūpėjo. Dabar valdžiai rankos atrištos daug labiau nei buvo prieš mitingą. Kokį naratyvą ji norės kurti ir kaip įžūliai naudotis vakar dienos įvykiais – pamatysime, bet galimybės plačios. Tobulas pavyzdys, kas nutinka su teisinga idėja blogose rankose.
Bet viena aišku, protestai tikrai nesibaigs, įtampa visuomenėje tik augs, jeigu nesikeis valdžios elgesys. Jau kurį laiką daug kalbama apie tai, kokia supriešinta yra Lietuvos visuomenė, apie atėjusius kultūrinius karus, šeimos sampratas ir panašiai. Žiniasklaida nuolatos pila vandenį ant šio malūno patyčiomis iš tariamai pažangai nepritariančių žmonių, o dabar dar lyg pasityčiojimui pridėtas vyriausybės projektas faktiškai uždaryti namuose nepasiskiepijusius. Ne todėl, kad to reikalautų epidemiologinė situacija, ne. Tiesiog todėl, kad jeigu neapsikęs tokių sąlygų, tai net ir bijodami ar abejodami, nueis ir pasiskiepys. Ko pasiekiama tokiais veiksmais? Užspeistas į kampą ir viltį praradęs žmogus pasiryžęs bet kam.
Užspeistas į kampą ir viltį praradęs žmogus pasiryžęs bet kam.
Ar valdžia pasimokys iš to, kokią įtampą sukūrė jos visuomenės kiršinimas? Nemanau. Vakar Tomas Vytautas Raskevičius rašė: „Tai, kas šį vakarą įvyko prie Seimo, yra visus šiuos metus neapykantą kursčiusių šiknių atsakomybė. Valstybė negali tapti agresyvios saujelės įkaite.“ Suprantama, rašė apie mitingo organizatorius. Tačiau daugybė žmonių pastebėjo, kad jo tezė tobulai tinka ir valdančiųjų rateliui – jie yra ta agresyvi kurstanti saujelė. Vargu, ar šią išvadą jie sau pritaikys. Jeigu ne, rugsėjį būsiantys įvykiai susilauks slopinimų kaip kaimyninėse šalyse, arba bus dar baisesni.
Blogiausia, ką dabar galėtų padaryti valdžia, tai kaip skiriant kokią liguistą bausmę ar kerštą vėl grįžti prie projekto, nuo kurio vakar jau buvo atsitraukusi. Ne skiepai ir ne dar kas nors, o visuomenės santarvė, pasitikėjimo svetimu žmogumi ir valdžia, susikalbėjimo, vadinamojo socialinio kapitalo auginimas šiandien turėtų būti valdžios politikos pirmas prioritetas ir į šį tikslą kreipiami, juo matuojami visi priimami sprendimai.
