Be jokio džiaugsmo, greičiau su nusivylimu tenka konstatuoti gėdos jausmą po vakar dienos Lietuvos gėjų lygos akcijos. Ne, ne dėl gėjų lygos. Dėl Gražulio ir Celofano elgesio. Nesutinku nei su vienu Lietuvos gėjų lygos reikalavimu, laikau jų veiklą žalinga, skaldančia Lietuvos visuomenę, nukreipta į konflikto eskalavimą ir gyvenimą iš jo. Manau, kad esu vienas garsiausiai (su didžiausia sklaida ir išsamiausiais argumentais) Lietuvoje oponuojančių vienalytės šeimos, lyties keitimo, Stambulo konvencijos, seksualizuoto švietimo ir kitų ta pačia ideologija paremtų dalykų įteisinimui. Vargiai kas galėtų suabejoti mano pozicija.
Tai štai stebint Celofano ir Gražulio elgesį nekyla abejonių, kad toks elgesys tik padeda Lietuvos gėjų lygos tikslams ir kenkia prigimtinį šeimos ir lyties suvokimą ginančios visuomenės dalies tikslams. Ji meta nekultūros, kvailumo ir iš esmės kriminalinio mentaliteto dėmę visai konservatyviai visuomenės daliai, kuri jokia prasme nėra to verta.
Tik šįryt pažiūrėjau vaizdo įrašus, kaip Gražulis ir Celofanas elgėsi toje gėjų lygos akcijoje. Provokavo policiją, rėkavo nesąmones, trypė gėjų vėliavą, akivaizdžiai sąmoningai trukdė teisėtą (nors neteisingus reikalavimus keliantį) susitikimą. Pasiekė savo, sutrukdė, akcija neįvyko. Ar tai pergalė? Pralaimėjimas.
Blaiviai įvertinkime pasekmes. Gėjų lygos akcija buvo greičiau keliolikos žmonių piketas. Būtų ėjęs ir praėjęs be didelio tiražavimo, ne veltui niekur neįmanoma rasti bendro plano akcijos nuotraukų. Pats Simonko pripažino (skelbia TV3), kad akcija padaryta, nes tam gautas 5 tūkstančių eurų ES finansavimas (čia tinka priminti, kad Europos Komisija kasmet yra didžiausias Lietuvos gėjų lygos rėmėjas). Žinoma, jiems palanki žiniasklaida nepašieptų renginio dėl jo dydžio, bet tikriausiai tai apskritai nebūtų įvykis žiniose.
Bet akciją išgelbėjo Gražulis su Celofanu, pasirodę joje, sukėlę apgailėtiną sceną ir davę ne tik pagrindą kalbėti apie renginį, bet ir paversti gėjų lygą aukomis, jos priešininkus – agresoriais. Bus galima visai Europai verkti rodant vaizdus, kaip yra engiami gėjai Lietuvoje, gudriai priduriant, kad „jeigu jau Seimo narys taip elgiasi, tai įsivaizduokit, su kuo susiduriam kasdienybėje“. Manipuliacijoms plačios erdvės.
Bet akciją išgelbėjo Gražulis su Celofanu, pasirodę joje, sukėlę apgailėtiną sceną ir davę ne tik pagrindą kalbėti apie renginį, bet ir paversti gėjų lygą aukomis, jos priešininkus – agresoriais.
Taip, yra visuomenės dalis, kuriai tas elgesys patinka, kelia pasitenkinimą, nes gėjų lygos įžūlumas perpildęs kantrybės taurę ir atrodo, kad gal galima elgtis bet kaip, kad tik parodyti, kas yra kas. Ne, negalima. Negalima moraliai, prieš save, Dievą, tėvus ir kitus, kurie mus auklėjo. Bet negalima ir politiškai, žiūrint šalies interesų. Nors kam nors gali asmeniškai patikti toks žeminimas, būkite tikri, tokiu būdu tik siaurinate visuomenės dalį, kuri palaiko prigimtinę šeimą, ir plečiate dalį, kuri palaiko LGL reikalavimus. Empatija yra stiprus ginklas.
Tad kam to reikia? Gražuliui reikia, nes jis gyvena iš tokio viešumo, tokių akcijų. Jį palaiko ir jį esant kažin kokiu kovotoju tiki kaip tik žmonės, kuriems daro įspūdį sutrypta vėliava ar kokia kita provokacija, kuri šiaip garbės nedaro, bet „jeigu prieš gėjus, tai tada galima“. Jam banaliai apsimoka kurstyti šį konfliktą tokiomis formomis, o po to lyg niekur nieko praleisti balsavimą dėl konstitucinės šeimos sampratos arba dėl vienalytės partnerystės įteisinimo. Gražulis yra konservatyviosios stovyklos Simonko – žmogus kuriantis skandalus ir konfliktą, nes iš jo ir gyvenantis. Procesas yra jų tikslas. Vienas be kito užgestų.
Gi Celofanas yra „antrosios Lietuvos“ Šurajevas. Vulgarus, savo provokacijomis žeminantis save ir visus juo besižavinčius, provokacijomis ir išgarsėjęs, besididžiuojantis savo su civilizacija nesuderinamu elgesiu ir laikysena, išnaudojantis savo primityvų populiarumą politinėms temoms, nors šiaip veikiantis ne dėl jų. Celofanas apsivogia, Šurajevas apsinuogina, abiems linksma, abu laužo normas, rodo kaip gali būti virš visuomenės taisyklių, kurioms nepritaria. Tik auditorijos skiriasi – Celofanas rezonuoja tiems, kuriems valstybė tai vagis, mokesčiai – vagystė, įstatymai – suvaržymai. Šurajevas rezonuoja tiems, kuriems atgyvena atrodo sąvokos kaip padorumas, dorovė, etiketas, mandagumas ir panašiai. Kažkokios ten visuomenės normos, mes čia ir esam tam, kad jas laužytume. Vienas neigia valstybę, kitas neigia visuomenę kaip visiems privalomų normų steigėją. Ir gyvena iš to cirko, kurį aplink save sukuria.
Bet Simonko ir Šurajevas ne mano problemos. Jeigu kam patinka, kad jie jus atstovauja, sveikinu, jei nepatinka – užjaučiu. O štai Gražulis ir Celofanas yra žmonės, kuriantys visuomenei įspūdį apie tai, kas yra konservatyvi, tradicinių pažiūrų stovykla Lietuvoje. Žmonės, darantys gėdą kone kiekvienu savo pasirodymu. Visiškai nesistebiu, kad žiniasklaida juos rodo kiekviena proga, net kai jų veiksmai neturi jokios reikšmės visuomenei, nesusiję su viešais reikalais, o su asmeniniu gyvenimu. Visuomenę perauklėti norinčiai žiniasklaidai jie yra tobula priemonė diskredituoti tradicines pažiūras. Esame vargšai, kad ir kiek to nesuprantame.
Tad Gražulis yra Simonko, o Celofanas yra Šurajevas. Personažas tas pats, tik Lietuvos skiriasi. Nei vienai tokių personažų nereikia.
