Didvyriška ukrainiečių kova prieš neįtikėtino žiaurumo agresiją, kurios tikslas buvo ir yra – sunaikinti ukrainiečių tautą ir jų valstybę, netolimoje ateityje bus suvokiama kaip Ukrainiečių Didysis Tėvynės Karas.
Karas ne tik naikina ir aukoja, bet ir moko: vienu ypu paskatino tokius vyksmus, kurie gerovės laikais trunka metų metais. Susitelkus kovai prieš rusų agresiją nepaprastai greitai sustiprėjo ukrainiečių nacionalinis tapatumas, valstybingumo jausena, paspartėjo civilizacinis atsiribojimas nuo Rusijos: nuo rusiškosios kultūros, rusakalbystės, nuo įvairiais būdais palaikytos „giminystės“, nuo „maskoliškosios“ stačiatikybės.
Kremlinių puolimas atvertė naują pasaulio ir Europos istorijos puslapį, tačiau naują istoriją rašo ne jie, o ukrainiečiai, kurie viso pasaulio akyse tampa didi tauta. Kartu su savuoju prezidentu Volodymyru Zelenskiu. Vargu ar kas galėjo pagalvoti, kad taip žaismingai prezidentu tapęs buvęs išmoningas komikas aktorius, medijų žvaigždė netrukus iškils kaip didžiausias pasaulio politinis lyderis. Didiems pasaulinės reikšmės žygdarbiams turi atitikti ir vadovų „matas“, tad istorija pasirinko stulbinamai neįtikėtinai ir neįtikėtinai teisingai.
Jau daugelis vakariečių ima suvokti akivaizdų dalyką – ukrainiečiai kovoja ne tik už save – kaip tautą ir valstybę,—bet ir už Europą bei visą Vakarų civilizaciją. Juk kaip tik vakarietiškoji civilizacija rusų geopolitikų jau nuo seno laikoma pagrindiniu Rusijos imperijos priešu.
Ukrainiečiai ne tik kovoja už savo laisvę, bet ir savo kraujo ir kančių auka laisvina gerovės Europą iš rusiškosios okupacijos. Sovietinei imperijai subyrėjus, nelabai kas tikėjosi Rusiją atsigausiant ir vėlei tapsiant grėsminga agresyvia galia. Juolab, kad po banditiškojo paskutinio praeito šimtmečio dešimtmečio joje įsivyravo korupcinis, kartu su vakariečiais valstybę nežmoniškai išvagiantis politinis ekonominis elitas, kurį vainikuoja nepaliaujamai pasaulinės žiniasklaidos svarstomi milijardiniai oligarchų ir visokiausių valstybės tarnautojų bei politikų turtai, ryškiai kontrastuojantys su ekonominiu ir technologiniu valstybės reitingu pasaulyje. Tad apie kokią okupaciją čia kalbama?
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas šio amžiaus pradžioje ėmėsi energetinės geopolitikos, sustiprindamas ją ir nuosekliai vykdė energetinę ir korupcinę Europos okupaciją. Ji buvo labai sėkminga, o „Nord Stream-2“ turėjo tapti paskutiniu likiminiu tos okupacijos akordu.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas šio amžiaus pradžioje ėmėsi energetinės geopolitikos, sustiprindamas ją ir nuosekliai vykdė energetinę ir korupcinę Europos okupaciją
Tačiau tokios okupacijos pragaištingumą jau gerokai anksčiau įžvelgė kai kurios sovietinę okupaciją išgyvenusios Europos Sąjungos šalys, tarp jų Lietuva ir Lenkija, o kiek vėliau ėmė atsitokėti ir Jungtinės Valstijos. Tad lemiamas akordas pakibo, nors ir kaip vokiečiai stengėsi jį sugroti kartu su rusais.
Ukrainiečių kova parodė ir energetinės, ir korupcinės rusų okupacijos apimtį. Ta kova vis labiau skatina Europos šalis iš rusų energetinės vergovės kuo greičiau vaduotis. Įsijungia negrįžtami, istoriniais civilizaciniais laikytini vyksmai. Pasaulio didžiųjų galių santykiai, politinių lyderių pokalbiai vyksta atsižvelgiant į Ukrainą ir ukrainiečių kovą su rusiškaisiais agresoriais.
Vis labiau atsiribojama nuo Rusijos visais lygmenimis – žmonių santykių, kalbos, kultūros, mokslo ir tarptautinės politikos. Šitai vyksta reiškiant įvairiopą palaikymą ukrainiečių kovai.
Daug svarstoma, kas paskatino Kremlių žengti tokį baisų, o sykiu ir ganėtinai savižudišką žingsnį – imti ir be jokios priežasties užpulti kaimyninę draugišką, iki tol net broliška vadintą šalį, su kuria sieja šimtmečių istorija ir daugybiniai žmonių giminystės ryšiai.
Daugelis Rusijos politinių, karinių ir kitokių vadovų – kilme bei giminystės ryšiais susiję su Ukraina. Net toks didysis tuvietis kaip ministras nusikaltėlis Sergejus Šoigu. Tačiau visi jie stebėtinos neapykantos apimti ar užkrėsti naikina savuosius „giminaičius“.
Regime ir rusų liaudyje kilusią didelės neapykantos ukrainiečiams bangą, kurios niekaip nepaaiškinsi vien masmedijų ideologinės propagandos veiksmingumu – tos bangos šaknys glūdi istoriniame kultūriniame mentalitete, kurį formavo Ordos įtvirtinta valdymo ir pavaldumo psichologija ir kultūra.
Akivaizdu, kad Kremlius planavo lengvą, gruziniško pobūdžio kelias dienas ar savaites truksiančią specialiąją karinę operacija – užimamas Kijevas, nuverčiamas ar pabėga valstybės vadovas, pakeičiama valdžia ir pasauliui skelbiama apie „ukrainiečių išlaisvinimą iš nusikalstamo režimo“. O jau vakariečiams būtų tekę, atsipeikėjus iš netikėtumo, susitaikyti su naujomis aplinkybėmis ir toliau plėtoti energetinius ir kitokius ryšius, pridengtus įvairiausių „sankcijų paketais“, kurių jau buvo išmokta nesibaiminti. Tačiau ir tokia saviapgaulė nepaaiškina, kodėl Rusijai gyvybiškai svarbu buvo pulti Ukrainą ir neleisti jai laisvai gyventi.
Yra ir kitas klausimas – kodėl Rusija niekaip negali apsieiti be Ukrainos? Tie klausimai susiję, tačiau kreipia ir į skirtingas plotmes – pirmasis labiau į politinę ir kultūrinę dabarties, o antrasis į metafizinę, apimančią istoriją ir tikėjimą.
Rusijai pavyko tarsi neskausmingai – juk niekaip nenukentėjo—atplėšti nuo Ukrainos Donbaso ir Luhansko regionus bei prisijungti Krymą. Tik pasiaukojamas savanorių ir kai kurių ginkluotųjų pajėgų dalinių pasipriešinimas sustabdė rusus tais 2014-aisiais nuo žygio į Kijevą.
Beje, tuos „Azovo“ pulko savanorius vėliau vieningai ėmė šmeižti ir rusai, ir europiniai liberalkairieji, ir eurofederalistiniai propagandininkai, vadindami „naciais“ bei „banderininkais“, o kai kurių šalių politikai juos įvardijo net kaip „teroristinę organizaciją“.
Šiame juodinimo „fronte“ esama ir ryškaus lietuvių propagandininkų pėdsako. Tačiau po tų netekčių Ukraina ėmė stebėtinai greitai persitvarkyti – vietos savivaldai suteiktos galios paskatino spartų gyvenimo gerovės kilimą įvairiuose regionuose, urbanizaciją, transporto plėtrą.
Stiprėjo ukrainiečių kultūros plitimas Europoje. Gerovės kilimas tapo didele rakštimi Rusijai – lankydamasi pas ukrainiečius Rusijos liaudis vis labiau matė didžiulį šalių raidos skirtumą, tad anksčiau ar vėliau būtų kilęs klausimas – kodėl? Užkrečiamas pavyzdys labai pavojingas diktatoriams. Nesvarbu, kariniams ar rinkiminiams.
Kitas svarbus dalykas – Ukrainos stačiatikių atsiskyrimas nuo Maskvos patriarchato. Rusija neteko didžiulio Ukrainos valdymo instrumento. O Maskvos patriarchatas – ypatingas, nepaprastai puoselėjamas ir prižiūrimas Rusijos valdžios įrankis, Stalino sukurtas II pasaulinio karo metais iš bolševikų išžudytos rusų Bažnyčios likučių. Tad rusų patriarchas Kirilas, šėtoniškai laimindamas ukrainiečių žudymą, tikisi okupacija vėlei „apjungti“ abi bažnyčias. Toks ir Kremliaus tikslas.
Nesileidžiant į dideles metafizines aukštumas, vis dėlto verta nors ir paviršutiniškai pasvarstyti ir kai kuriuos istorinius bei teologinius rusų ir ukrainiečių santykių aspektus. Koks pagrindinis civilizacinis vaizdinys vyrauja rusų ir ukrainiečių geopolitikų svarstymuose ir politiniuose pareiškimuose?
Kijevo Rusia. Kas tikrieji Kijevo Rusios paveldėtojai ir palikuonys?
Tie, kas valdo Kijevą. Pagrindinis rusų okupacijos tikslas ir buvo Kijevas, kuris yra šventoji rusų ir ukrainiečių kilmės žemė, o joje – pirmgimystės „dokumentai“. Rusai save kildina iš Kijevo Rusios, tačiau jos nevaldo, tad niekaip negali patvirtinti savo kilmės. Vien istorinėmis, istoriosofinėmis bei geopolitinėmis konstrukcijomis, kurios nesusieja dabarties su praeitimi, nes Maskva toli, o jos kilmė ir paveldas – totorių mongolų Ordos. Kaip ir maskvietiškojo valdymo mentaliteto. Maskvos kunigaikščiai buvo Chano vasalai, kuriems teikta teisė rinkti mokesčius ir valdyti tam tikras žemes. Pripažįstama besąlygiška valdovo visagalybė ir pavaldinių nuolankumas. Kaip ta visagalybė tvirtinama ir reiškiama? Ordos būdu – negailestingu žudymu.
Pagrindinis rusų okupacijos tikslas ir buvo Kijevas, kuris yra šventoji rusų ir ukrainiečių kilmės žemė, o joje – pirmgimystės „dokumentai“
Maskvietiškasis valdymo ir pavaldumo mentalitetas buvo įtvirtintas Ordos vasalo Ivano Rūsčiojo, kuris laikomas didžiuoju Rusijos kūrėju. Jis beprotiškai žudė savuosius ir svetimuosius. Beje, kurį laiką mokėjo duoklę ir Krymo chanams, pripažindamas jų, kaip didžiojo Chano palikuonių, paveldėtą valdžią. Tos Rusijos ir tokio valdymo sostine tapo Maskva. Valdovai ir kilmingieji, stebindami vakariečius keliautojus, puikavosi ordiškojo stiliaus rūbais ir apavu.
Kitas ryškus Rusijos raidos etapas – Petro I reformos, jo „prakirstas Europon langas“. Vienvaldis caras suko Rusiją nuo Azijos į Europą. Aiškiai suvokė, kad reikia nutraukti ir azijietiškosios kilmės šaknis, tad sostinę perkėlė iš Maskvos į naujai pastatytąjį Sankt Peterburgą. Miestas kurtas pelkėse, prie Baltijos, kuri vandens keliais susiejo Rusiją su Hanzos ir kitais Europos miestais.
Labai svarbus metafiziniu požiūriu žingsnis. Kuriamos dirbtinės naujos valstybės šaknys, ugdomas naujas politinis elitas, keičiamas kilmingumo supratimas ir valdančiųjų „išvaizda“ – tvirtinamas naujas aprangos stilius ir nuskutamos barzdos.
Istorikų veikalai liudija, kaip skausmingai tos permainos buvo ordiečių rusų išgyvenamos. Carai jau artimais ryšiais susisaisto su europiečiais kilmingaisiais, valdymas įgauna šviesesnės despotijos bruožų, o ir despotija minkštėja, civilizuojasi.
Kas įvyksta po vadinamosios Spalio revoliucijos? Bolševikai grąžina sostinę Maskvon. Grįžtama prie šaknų, imamasi nežmoniško teroro savo valdžiai įtvirtinti. Žudynės tarsi suaktyvina rusiškąjį istorinį kultūrinį mentalitetą – žudynės išplinta ir apačiose: grabj nagrablennoje, žudyk šventikus…
Maskvietiškasis valdymo pobūdis stiprėjo Stalino žudynių metais. Po karo kraugeriškumas slopo, tačiau liaudies mentalitetas amžiais išlaiko tam tikrus kilmės „branduolius“ ar archetipus, kol juos prikels susiklosčiusios politinės aplinkybės.
Pats Rusijos prezidento Vladimiro Putino kelias valdžion pažymėtas tam tikra metafizine žyme – iš vakarietiškojo Sankt Peterburgo, kurio kultūrinis elitas taip ir nebuvo visiškai išnaikintas, į ordiškąją Maskvą su joje sukaupta ordiškojo bolševikinio valdymo patirtimi bei instrumentų paveldu.
Juk iš pradžių Putinas reiškėsi kaip nuosaikaus liberalizmo šalininkas, užmezgė glaudžius ryšius su NATO, tačiau jau apie 2005—uosius ėmė ryškėti rusiškojo imperinio agresyvumo bruožai, kuriuos stiprino vis labiau šovinistiniai didžiųjų pergalės prieš Vokietiją metinių minėjimai, istorinės atminties keitimas imperijos ir jos sąmonės gaivinimo gairių pagrindu.
Žymiojoje Miuncheno kalboje Putinas labai aiškiai išsakė agresyvius imperinius Rusijos geopolitinius tikslus ir sutvirtino „naujo politinio kurso“ pamatus. Tuos pamatus vis labiau tvirtino valstybinė žiniasklaida, žadindama istorinius kultūrinius rusų liaudies archetipus – pulti artimiausius kaimynus, nes neva jie žeminą rusus ar dėl jų rusai „kenčią“, jiems „vrezatj“ ir apiplėšti, plėšimą ir žudymus vaizduojant kaip teisėtą atlygį už patirtas „skriaudas“ ar kaip nesavanaudiško „išlaisvinimo“ trofėjus.
Viskas pagardinama samprotavimais apie Vakarų civilizacijos agresyvumą ir jos neišvengiamą nuosmukį. Baisiausia to kurso apraiška ir yra Ukrainos užpuolimas – klastingas, sulaužantis visus Rusijos tarptautinius įsipareigojimus ir sutartis, paminantis visas civilizuotoms šalims būdingas karų taisykles. O sykiu – ir isteriška liaudies bei dalies kultūrinio elito parama ukrainiečių žudymui, prievartavimams, miestų naikinimams, jau iš anksto džiaugiantis dėl galimo branduolinio ginklo panaudojimo.
Ką regime? Nesiliaujantį ne tik propagandininkų, bet ir valstybės vadovo bei jo aukščiausių pavaldinių melo srautą. Tai taip pat ordiškojo mentaliteto ir politinio paveldo instrumentai – priešu laikomas turi būti užpultas klastingai ir žudomas negailestingai, valdovo melai saviems ir svetimiems yra svarbiausias karinės strategijos principas.
Džiūgaujama dėl rusų karių vykdomų žvėriškų nusikaltimų – šiuo metu jau puikuojamasi filmuojant vaikų, jų motinų ir jaunuolių prievartavimus, į nelaisvę patekusių ukrainiečių karių kankinimus, jų žalojimus, žudymą nupjaunant lyties organus. Ar ne toks žiaurumas buvo būdingas ir Lietuvą anais laikais okupavusiems rusams, kurie to mokė ir vietinius komjaunuoliškuosius padėjėjus.
Iš lietuvių istorinės atminties niekada neišdils nei Rainių žudynių, nei pokario miestelių aikštėse sumestų išniekintų partizanų vaizdai. Kitas ordiškojo klastingumo bruožas – kovose naikinti ir savo galimai pavojingus, tokiais laikomus ar tiesiog nebereikalingus sąjungininkus. Šiuo atveju – etnines mažumas. Kaip patrankų mėsa į pirmąsias fronto linijas siunčiami buriatai, tuviečiai, dagestaniečiai, jakutai.
Sakralinės ar metafizinės istorijos požiūriu nėra nereikšminga, kad žūtbūtinėje kovoje susiėmė du Vladimirai
Sakralinės ar metafizinės istorijos požiūriu nėra nereikšminga, kad žūtbūtinėje kovoje susiėmė du Vladimirai – vienas teisėtas Rusios pirmgimystės „liudijimo“ paveldėtojas, šviesos karys, o kitas – tamsos kunigaikščio atstovas, besistengiantis jėga ir žudynėmis nugvelbti pirmgimystės teisę arba sunaikinti visą tos teisė pašventintą tautą.
Putinas jau senokai aiškina pasauliui, neva nesą jokios atskiros ukrainiečių tautos, o jų valstybė esanti tiesiog istorinis nesusipratimas, kuriam neteksią ilgai egzistuoti, tad ateityje švintąs „rusiškojo pasaulio“ išplitimas Ukrainos žemėn ir jo įsitvirtinimas Kijeve.
Tikslas – Kijevas be save ukrainiečiais laikančių žmonių. Ukrainiečių nacionalinio tapatumo stiprinimas yra susijęs su šitos paveldėtos teisės įsisąmoninimu ir jos gynimu – ukrainiečiai buvo ir yra vieninteliai tikrieji kilmingieji Kijevo Rusios paveldėtojai. Šitai jie ir teigia ne tik ordiškajai Rusijai, bet ir visam pasauliui.
