Šiandien kalbiname Vytauto ir Rimantės Stepų šeimą. Vytautui – 36 metai, Rimantei – 33, šeimoje auga 3 atžalos, šeima susituokusi 9 metus. Kalbina Marius Kundrotas.
Kokie bendri požiūriai ir bendros vertybės sujungė Jūsų šeimą?
Vytautas: Susipažinome per „skindeisus“. Tai jau šį tą pasako apie bendras vertybes (šypsosi). Abu esame dešinieji, nacionalistai. Jei kalbėsime apie pomėgius, kaip „hobius“, tai tokių kaip ir nėra.
Rimantė: Daug bendraujame, kalbamės apie Ukrainą. Pati sėdžiu namie su vaikais ir pakuoju ukrainiečių kariams skirtas maisto dėžutes. Jos keliauja tiesiai į frontą, kad kariams reiktų mažiau ruoštis: išsitrauki ir vartoji. Ten – riešutai, džiovinti vaisiai, konservai. Per šventes – Velykas, Kalėdas – stengiamės įdėti ir kokių saldainių, iškepu kokių sausainių, kad bent nuotaiką pakeltume.
Šiuo metu renkame pinigus dronui. Anksčiau rinkome visureigiui, greitajai buvome surinkę. Jaučiame pareigą padėti. Padėti tokiems, kaip mes.
Tai čia – labai rimta veikla, o kokių pramogų šeimoje prasimanote?
Rimantė: Tai kad su trimis vaikais, keturiais katinais ir dar dėžučių pakavimu ne kažin kiek lieka laisvalaikio (juokiasi). Tiesiog gyvename labai geroje vietoje, soduose, tad kasdien einame pasivaikščioti. Netoliese yra ežeras. Vaikams patinka. O ir grybų yra.
Žinoma, didelis pomėgis yra knygos. Va, yra lietuvio dienoraštis „Ukrainos karo audrose“. Pati sunkiai įsivaizduočiau tą karą, o čia aprašoma visa kasdienybė. Dar patinka Ernestas Kuckailis.
Vytautas: Daugiausiai, ką skaitau, tai kareivių atsiminimai.
Rimantė: Iš esmės – istorija. Įvairių laikotarpių. Daugiausiai – partizaninis karas, Antrasis pasaulinis… Dabar Ukrainos lentyna pildoma.
O kas labiausiai stiprina, puoselėjant savo vertybes šeimoje?
Vytautas: Moralinės nuostatos.
Rimantė: Man visąlaik buvo svarbus mūsų partizanų atminimas. Mane taip auklėjo. Norisi gyventi taip, kad įprasmintume šį atminimą, įgyvendintume jų moralinį pavyzdį. Nesitapatinant su dabartiniais žmonėmis, kuriems tai nėra svarbu, kuriems tai – praeiti dalykai. Dabar atėjo lengvo pasitenkinimo laikai, mes gi renkamės gyventi, kaip sunkiau, bet ir teisingiau.
Dabar atėjo lengvo pasitenkinimo laikai, mes gi renkamės gyventi, kaip sunkiau, bet ir teisingiau.
Labai svarbu, kad vaikai matytų tinkamą pavyzdį. Tai apima ir tas dėžutes Ukrainai. Neuždirbame „kosminių“ pinigų, bet norisi, kad vaikai matytų, jog bet kokiomis sąlygomis galima padėti savo šaliai. Kad patys tęstų tuos darbus, žinodami, jog norint visada galima rasti ir laiko, ir išteklių.
Ar teisingai supratau, kad paramą Ukrainai traktuojate kaip paramą Lietuvai, nes ukrainiečiai šiandien kariauja mūsų karą?
Rimantė: Be abejo, jei Ukraina kris, priešai ateis pas mus.
Tai čia ir yra pagrindinis motyvas remti Ukrainą, ar yra ir daugiau?
Rimantė: Ne tik. Tiesiog norisi padėti, pagelbėti tiems kariams. Labai sunku matyti jų mirtis. Norisi padėti ne tik dėl savęs, ne tik dėl Lietuvos. Dėl pačios Ukrainos.
Vytautas: Taip, čia kur kas gilesni dalykai. Mes su ukrainiečiais turime bendrą priešą. Man šio priešo suvokimas atėjo dar su motinos pienu. Tai – gėrio kova su blogiu. Lieka pasirinkti, kurioje pusėje esi.
O ar domina kitų tautų laisvės kovos – uigūrų, kurdų, katalonų..?
Vytautas: Kažkiek, be abejo, taip, bet visada yra kažkas artimesnio. Net ir emociškai. Tai visada labiau „imi į širdį“ ir labiau domiesi. Turbūt visame pasaulyje taip yra. Kažin, ar kokiems ispanams labai rūpi karas Ukrainoje.
Kokius svarbiausius principus ugdote savo vaikams?
Vytautas: Norisi vaikus užauginti sąžiningais, gerais, dorais žmonėmis. Kad nemeluotų…
Nevogtų?
Vytautas: Na, čia jau – savaime suprantama.
Nesimuštų?
Vytautas: Na, ne (juokiasi). Vaikas turi mokėti apsiginti.
Rimantė: Ir apginti kitą.
Kitaip tariant, pats nepradėk, bet skolingas nelik?
Vytautas: Maždaug taip.
Dabar paklausiu labai asmeniškai: ar čia – pirmoji Jūsų santuoka?
Vytautas: Pirmoji ir vienintelė.
Ir pirmoji meilė?
Vytautas: Na, čia jau priklauso nuo traktuotės – kas ta meilė. Turėjau prieš tai vieną draugę, su kuria pradraugavau trejus metus.
Rimantė: Mano požiūris šiuo atveju buvo labai griežtas – kad aš turėsiu tik vieną vyrą, kuris atitiks mano standartus. Vytautas juos atitiko, jis man – pirmas. Nesidairiau į kitus. Supratau, kad tai – mano žmogus.
Ar galėtumėte prisiminti juokingiausią istoriją savo šeimoje?
Rimantė: Visi draugai juokiasi, kad aš pakeičiau Vytauto požiūrį į gyvūnus. Man visąlaik labai patiko katės, jų turėjau daug. Daugiausiai būdavo ar iš prieglaudų, ar šiaip pamestinukės. Vytautas laikėsi požiūrio – jokių gyvių namuose. O dabar pats man, sveikindamas su gimtadieniu, partempė katiną iš prieglaudos. Paskiau mano mama „Senukuose“ rado keturis kačiukus, tai pasiėmėme visus, po to tris atidavėme. Dar vieną Vytautas vėl pats parnešė.
Suminkštinot kietą Vytauto širdį?
Rimantė: Dabar jau pats, nuėjęs pas draugus, pirmiausiai išglosto katinus.
O kokie didžiausi išbandymai Jūsų šeimai ir kaip juos įveikiate?
Vytautas: Na, patys vaikai – šioks toks išbandymas.
Rimantė: Kai esi pervargęs, bet vis tiek reikia „pakęsti“ vienam kitą (juokiasi).
Vytautas: Šiaip jau apsieiname be didesnių ekscesų.
O charakterių skirtumų tarp Jūsų yra?
Vytautas (užtikrintai): Yra. Aš – gana šaltas žmogus. Empatija, užuojauta nėra mano stipriosios savybės. Rimantė, kaip moteris, gerokai jausmingesnis žmogus. Bet tai, tikriausiai, natūralu, vyrai ir moterys skiriasi.
Rimantė: Abu esame užsispyrę, sunkiai perkalbami.
Vytautas: Bet sprendimus randame.
Kol gyvenome be vaikų, gal daugiau ginčydavomės. O dabar nėra kaip vienas kitam rodyti savo kaprizus.
Rimantė: Porą valandų patylime, o paskui vis tiek reikia kalbėtis. Kol gyvenome be vaikų, gal daugiau ginčydavomės. O dabar nėra kaip vienas kitam rodyti savo kaprizus.
Dabar jau vaikai rodo kaprizus?
Vytautas: Panašiai, panašiai.
Na, o kas labiausiai džiugina šeimoje?
Vytautas: Žinoma, vaikai, o taip pat ir vienas kitą santuokoje džiuginame.
O kas Jūsų santykiuose būtų ypatingo, ką galėtumėte pateikti kaip pavyzdį kitiems?
Rimantė: Gal tai, kad vaikus auginame patys. Neleidžiame į darželius.
Vytautas: Mūsų abiejų supratimu santuoka pirmiausiai yra apie šeimą ir apie vaikus. Kai susipažinome su Rimante, aš vis sakydavau, kad noriu bent trijų vaikų. Juokaudavau, kad vienas bus sau, antras – žmonai, trečias – Tėvynei. Kaip supratau, Rimantė, tai išgirdusi, „užsidėjo sau pliusiuką“. Dabar daugelis žmonių galvoja kitaip, kad santuokoje turi būt gera, kad jei kas nėra malonu, tai reikia skirtis…
Kaip suderinate šeimą ir darbą?
Vytautas: Taip ir suderiname: aš dirbu, Rimantė vaikus augina.
Rimantė: Aš turėjau individualią veiklą, siūdavau. Prasidėjus karui teko pasirinkti: arba pakuoji dėžutes, arba siūni. Anksčiau buvau baleto šokėja, bet po trijų vaikų kūnas – jau ne tas. Nebegaliu į tai grįžti.
Vytautas: Va, klausei apie skirtumus, tai aš – matematikas ir „tiksliukas“ iki kaulų smegenų, o Rimantė – meno žmogus. Skiriasi mąstymo būdas…
Rimantė: Ir gyvenimo būdas. Jam viskas turi būti sustyguota pagal laiką, o aš… Negaliu taip gyventi. Aš galvoju taip: nepavyko kas nors, pavyks vėliau. O Vytautą erzina visa, kas ne pagal planą.
Vytautas: Taip jau yra, kad šiuo metu aš dirbu, Rimantė vaikus augina.
Netrūksta, Rimante, Vytauto, „užsidirbusio“?
Rimantė: Žinoma, trūksta. Jei išvažiuoja, tai gali grįžti ir devintą vakaro. Bet kas nors šeimoje turi dirbti, jei norime gyventi ir auginti vaikus.
O draugai, giminė, šeima – suderinami?
Vytautas: Jų tiesiog skirtingi vaidmenys. Stengiamės dalyvauti giminės šventėse. Draugai iki vaikų gimimo atlikdavo atsipalaidavimo funkciją. Kažkur nueinant, kažką nuveikiant. Dabar to jau nėra. Dabar su draugais būname tiek, kiek kartu prisidedame prie Ukrainos reikalų. Aišku, jie niekur nedingo. Tiesiog jau nėra tiek laiko pramogoms, susitikimai su draugais – retesni.
Rimantė: Užtai labiau jų lauki.
Kai kas sako, kad vaikams užauginti reikia viso kaimo. Jums tai galioja?
Vytautas: Mes savo vaikus auginame tiktai patys. Nebuvo jokių auklių. Jokių darželių. Seneliai norėtų tų vaikų žymiai daugiau, nei mes jiems duodame. Jokių nakvojimų pas ką nors be mūsų. Vienas yra nakvojęs, kai važiavome gimdyti mažesnių vaikų. O šiaip – ne.
Dar vienas keblus klausimas. Dabar daugelis žmonių, ypač jaunų, sako, kad antspaudas pase – bereikšmis, jei tikrai myli. Jūs gi tuokėtės. Tai ką tas antspaudas pakeitė?
Vytautas: Trumpai tariant – jeigu aš daviau pažadą, jo reikia laikytis. Gyvenime prisiekiau du kartus: vienąsyk – Tėvynei, vienąsyk – žmonai. Jei vyras prisiekia, tai vyras žodį tęsi. Priesaikoje sakoma: varge ir skurde. Kai viskas gerai, tai visiems lengva. O šiaip tai yra įsipareigojimas „iki grabo lentos“. Bent aš taip suprantu. Tad man santuoka reiškia labai daug.
Ar esate patenkinti šiandienine Lietuvos ir Europos Sąjungos politika šeimų atžvilgiu, ar ką keistumėte?
Vytautas: Visada gali būti geriau. Dabar situacija nėra itin bloga, bet yra blogėjimo tendencija. Dabar valdžioje sėdintys leftistai prisigalvoja visokių dalykų, pavyzdžiui, kad vyras būtinai turi eiti tėvystės atostogų, nors vaikus krūtimi maitina mama. O jeigu jau deklaruoji, kad leidi šeimai pasirinkti, kaip auginti vaikus, tai būčiau visai patenkintas, jei valstybė leistų mums pasirinkti, kam auginti vaikus, o kam dirbti.
Rimantė: Yra ir požiūrio problema. Jei augini tris vaikus ir esi vyro išlaikoma, tai nieko nesugebi. Man būtų daug lengviau eiti dirbti ir atiduoti vaikus į darželį. Vis trumpinamos atostogos, nes moteriai reikia grįžti į rinką.
Nebaugina genderizmas, kai mokyklose pasakojama, jog du vyrai yra šeima, arba kad reiktų pasikeisti lytį?
Vytautas: Baugina. Aš pasirengęs pakariauti su mokykla, jei reikės. Mano šventu įsitikinimu, kai atsiverčiu Konstituciją, vertybinis ugdymas yra tėvų teisė ir pareiga. Jei mokykloje dėstoma tai, kas prieštarauja tėvų įsitikinimams, mokykla net neturi teisės to daryti. Tada reiktų ieškoti vaikui saugesnės vietos.
Ką pasakytumėt žmonėms, kurie renkasi karjerą arba trumpalaikes pramogas vietoje šeimos?
Vytautas: Žmogaus reikalas, ką jis daro. Kalbant apie karjerą – didžiausias žmogaus gyvenimo pasiekimas yra jo šeima. Bent jau kalbant apie 99 procentus žmonių. Jeigu esi Napoleonas ar panašaus kalibro žmogus, tai gal ir gali pasiteisinti, kad ir be šeimos daug nuveikei.
Rimantė: Kiekvienas žmogus renkasi. Nenorėčiau, kad žmogus, pasirinkęs kitaip, aiškintų man, ką aš turiu rinktis. Dabar žmonės bijo žodžio „tarnystė“. O aš joje matau prasmę. Žmonės klausia: o kurgi tu pati? Aš matau prasmę ir tarnystei šeimoje. Kitas tegul gyvena taip, kaip jis nori ir supranta.
Dėkoju.
