Vasario 16-ąją, per iškilmingą ceremoniją Kretingos rajono kultūros centre, buvo pagerbta Šv. Antano dienos centro įkūrėja ir jo vadovė Margarita Lizdenytė – Kretingos rajono savivaldybė už krikščioniškosios kultūros ir dvasinių vertybių puoselėjimą nusprendė ją apdovanoti Vyskupo Motiejaus Valančiaus atminimo medaliu.
Tvarko pastatą ir rūpinasi vaikais
Šv. Antano dienos centras įkurtas prieš 17 metų: iš pradžių jis veikė parapijos namuose, o vėliau persikėlė į pranciškonų vienuolyno ūkinį pastatą greta gimnazijos, kur kažkada veikė mokyklos dirbtuvės.
„Kai sumanėme įsikelti, tebuvo tik mūrinės sienos ir kultūros paveldo statusas, o tai turi savo kainą – už visus darbus pinigus reikia dauginti iš trijų. Parengėme projektą ir pirmiausia užklojome stogą. Taip pamažu ir kūrėmės – iš projektinių lėšų ir su Dievo pagalba: 2016-aisiais įžengėme į pusę namo, o nuo 2019-ųjų į abu pastato aukštus. Dar liko neįrengtas rūsys, kur viliamės turėti salę, sandėliuką, skalbyklą ir dušą. Pernai pradėjome tvarkyti aplinką: buvo sumūryta tvora, įrengtos medinės pavėsinė ir sūpynės, suoliukai ir šiukšliadėžės“, – kalbėjo M. Lizdenytė.
Eilinės darbo dienos popietę centre klega būrys vaikų: prižiūrimi darbuotojų, jie ruošia pamokas, žaidžia, jiems rengiami įvairūs užsėmimai. Vyriausybės ir Savivaldybės akredituotą Šv. Antano dienos centrą lanko 35 vaikai nuo 7 iki 18 metų, vyresniųjų nėra daug, o ir šiaip jie jau ateina labiau savanoriauti – pagelbėti mažiesiems vaikams.
„Tai yra viso Kretingos miesto vaikai, mes jų neskirstome – ar ateina pagal Socialinės paramos skyriaus rekomendaciją, ar dirbantiems tėvams prašant, kad jų vaikai po pamokų būtų užimti. Tėvai pagal galimybes prisideda lėšomis, nes reikia pirkti priemonių, vaikams čia ruošiamas karštas maistas, rengiame edukacijas, vykstame į ekskursijas“, – auditoriją ir popamokines veiklas apibūdino jo direktorė. Centre ne visu etatu dirba 5 darbuotojos ir 2 užimtumo specialistės
Teikia pagalbą šeimoms
Kita itin svarbi Šv. Antano dienos centro funkcija – Kretingos rajono bendruomeniniai šeimos namai. Po tuo pačiu stogu teikiama prevencinė pagalba rajono žmonėms: psichologinė, mediatorių, tėvystės įgūdžių formavimo, veikia savitarpio pagalbos grupė. „Bedirbant su vaikais, darėsi vis aiškiau, kad reikia dirbti ir su šeimomis, nes vaikai yra tik šeimoje glūdinčių problemų atspindys“, – apie centro veiklų išplėtojimą kalbėjo M. Lizdenytė.
Jos manymu, kretingiškiai dar neįsisąmonino, koks tai didžiulis turtas, tarkim, moterims, išgyvenančioms smurtą, ant skyrybų slenksčio atsidūrusioms šeimoms, vienišiems žmonėms, jaučiantiems įvairiais problemas. Jiems teikiamos individualios konsultacijos, psichologo pagalba, vyksta dailės terapijos užsiėmimai. Ir visa tai nemokamai, nes projektas vykdomas iš 2023–2029 m. paramos laikotarpio Europos Sąjungos lėšų.
Šv. Antano dienos centras dar veikia kaip akredituota savanorius iki 6 mėnesių laikotarpiui priimanti organizacija. Tokia savanorystė, sakė pašnekovė, ypač rekomenduojama mokiniams iki studijų, kad pasikeltų stojamuosius balus.
Šeimoje – dainos ir meilė
„Kiek vaikų per tuos 17-ka metų jau užaugo. Būna labai miela, kai susitinki gatvėje suaugusį vyrą ar moterį, žiūri į akis, šypsosi ir sako – labas, Margarita! Koks nuvilnija gėris“, – atviravo pašnekovė.
Meilę žmonėms ir gyvenimui, M. Lizdenytė sakė, atsinešusi iš savo šeimos, kuri buvusi gausi ir darni, be to – labai daininga. Jos tėvai Zinaida ir Juozas Lizdeniai užaugino 8 vaikus – 5 sūnus ir 3 dukteris, 58-erių Margarita tarp jų jauniausia, tačiau abiejų seserų tarp gyvųjų jau nebeturi. Dainos šeimos šventėse liedavosi per kraštus, beje, kaip ir dabar susiėjus draugėn.
„Tėvas mokėsi į vargonininkus, nors juo tapo tik išėjęs į pensiją, sovietmečiu dirbo paprastus darbus. Mama buvo meniškos prigimties ir poliglotė: Smetonos laikais Vytauto Didžiojo universitete studijavo prancūzų kalbą, mokėjo italų, lotynų, vokiečių kalbas, išmoko rusiškai. Išsaugojom jos studijų laikų knygelę: kokių įžymių dėstytojų filosofų – Antano Maceinos, Stasio Šalkauskio, Prano Dovydaičio – parašai! Tačiau gyvenimas susiklostė taip, kad ji baigė farmaciją ir dirbo vaistininke“, – kalbėjo iš Plungės kilusi, vaikystę Viekšniuose praleidusi M. Lizdenytė.
Inžinierė, vadovė, menininkė
Margaritos tėvai nesitaikstė su sovietų valdžios primetama ideologija, todėl ir ji netapo komjaunuole. Dėl to ir studijų pagal savo norus negalėjo pasirinkti – nepraėjo į muziką, ekonomiką, liko techninės specialybės, iš kurių jai anuomet gražiausiai skambėjo – inžinierė konstruktorė, tad ir įstojo į Kauno politechnikos institutą. Po studijų kurį laiką dirbo Šiaulių dviračių gamykloje, kol sužinojo Kretingoje atsidarius Šv. Antano kolegiją, kuri vėliau tapo Šv. Antano religijų studijų institutu – studijuoti atvyko 1992 metais. Taip ir užsiliko Kretingoje.
„Nuo prigimties nepabėgsi – traukė dvasiniai dalykai, nors ir įgyti techniniai įgūdžiai praverčia dabar, formuojant strategiją, tvarkant centro ūkį“, – atviravo centro vadovė. Per tą laiką Margaritos veiklos spektras buvo ir yra labai spalvingas: ji vadovavo Pranciškoniškojo jaunimo tarnybai, talkino Pakutuvėnų bendruomenei, giedojo jos chore ir ligi šiol tebegieda Kretingos parapijos choruose, yra pranciškonė pasaulietė. O laisvą minutę savo širdį pakylėja aukštyn, prisėdusi prie pianino ar paėmusi į rankas gitarą.
Šv. Antano dienos centras Margaritai, kaip ji vaizdžiai pastebėjo, – tarsi kūdikis, kuris nuolat prašo valgyti: „Tame pastate, kurį prikėlėme, sukūrėme erdvę, kurią kasdien užpildome savo meile. Įdedame daug pastangų, žinių, kad visiems čia būtų gera, ir siekiame tuo gerumu dalintis“.
—
Vyskupo Motiejaus Valančiaus medalis teikiamas nuo 2017 metų, juo apdovanota, įskaitant M. Lizdenytę, 15 kraštui nusipelniusių žmonių. Nominantai – fiziniai ir juridiniai asmenys – apdovanojimams medaliu gali būti iš visos šalies, netgi – užsienio, tačiau juos teikti leista Kretingos rajono žmonėms, organizacijoms.
Apdovanoti M. Lizdenytę Vyskupo Motiejaus Valančiaus atminimo medaliu pasiūlė Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švenčiausiajai Mergelei Marijai parapija.
