Dabar, kai jau turėjau šiek tiek laiko grįžti į įprastą ritmą ir apmąstyti gana nepaprastą pastarojo mėnesio Romoje patirtį, norėčiau pasidalyti įspūdžiais apie Sinodą dėl sinodiškumo, nors ir stengsiuosi nepažeisti popiežiaus prašymo nekalbėti apie konkrečius dalyvius ir balsavimus. Taigi apsiribosiu komentaru apie paskelbtą dokumentą, kurį patvirtino sinodo nariai, ir apie savo pasisakymus per svarstymus.
Paskelbtoje sinodo sintezėje labai tiksliai išreikšta, kad didžioji jo narių dalis siekė įsiklausyti į balsus tų, kurie dėl įvairių priežasčių jautėsi išstumti iš Bažnyčios gyvenimo. Šis motyvas buvo bendras visų parengiamųjų posėdžių, vykusių prieš sinodą, vardiklis ir jis buvo ryškiai išreikštas darbiniame dokumente, kuris tapo mūsų diskusijų pagrindu. Moterys, pasauliečiai apskritai, LGBT bendruomenė, neįgalieji, jaunimas, spalvotieji vyrai ir moterys ir t. t. jautėsi neįvertinti ir, svarbiausia, atstumti nuo stalų, prie kurių priimami visam Bažnyčios gyvenimui įtakos turintys sprendimai. Galiu visus patikinti, kad jų reikalavimas būti išklausytiems sinode buvo išgirstas garsiai ir aiškiai. Džiaugiuosi, kad tai įvyko. Bažnyčios paskirtis skelbti Evangeliją visiems (todos, todos, todos, todos, kaip teisingai sako popiežius) ir telkti juos į Kristaus Kūną. Todėl jei yra armijos katalikų, kurie jaučiasi atstumti ar nuolaidžiaujantys, tai didelė pastoracinė problema, kurią reikia spręsti nuolankiai ir sąžiningai. Ir galiu pasakyti, kad kaip žmogus, pastaruosius dvylika metų visą darbo dieną dirbantis bažnytiniu administratoriumi, džiaugiuosi galėdamas sulaukti pasauliečių patarimų praktiškai visais savo darbo klausimais. Išplėsti skaičių ir įvairovę tų, kurie galėtų padėti vyskupams valdyti Bažnyčią, yra tik į gera, ir bravo sinodui, kad jis išnagrinėjo šią galimybę.
Tačiau per pokalbius mažose grupelėse kelis kartus kėliau klausimą, ar entuziastingai siekdami įtraukti žmones į Bažnyčios valdymą nepamirštame, kad 99 proc. katalikų pasauliečių pašaukimas yra pašventinti pasaulį, atnešti Kristų į politikos, meno, pramogų, komunikacijos, verslo, medicinos ir kt. sritis, būtent ten, kur jie turi ypatingą kompetenciją. Apskritai man nerimą kėlė tai, kad tiek Instrumentum laboris (darbinis sinodo dokumentas – red. past.), tiek sinodo pokalbiuose daug labiau rūpinamasi ad intra, o ne ad extra (vidumi, o ne išore – red. past.), ir tai nepaisant to, kad popiežius Pranciškus nuosekliai ragina Bažnyčią išeiti iš savęs. Per sinodą ne kartą siūliau Katalikų akcijos modelį, kuris ikisusirinkiminiu laikotarpiu buvo itin veiksmingas būdas formuoti pasauliečius jų misijai pasaulyje.
Kita pagrindinė sinodo diskusijų tema buvo meilės ir tiesos žaismas arba tariama įtampa. Viena vertus, privalome priimti visus, bet kad šis priėmimas nevirstų pigia malone (Dietricho Bonhoefferio žodžiais tariant), tuo pat metu turime raginti tuos, kuriuos įtraukiame, atsiversti ir gyventi pagal tiesą. Kaip ir galima įtarti, šis klausimas sukonkretinamas kalbant apie pagalbą LGBT bendruomenei. Praktiškai visi sinodo dalyviai laikėsi nuomonės, kad su tais, kurių seksualinis gyvenimas neatitinka normos, reikia elgtis su meile ir pagarba, ir vėlgi, bravo sinodui už tai, kad taip pabrėžtinai išsakė šį pastoracinį požiūrį. Tačiau daugelis sinodo dalyvių taip pat manė, kad Bažnyčios moralinio mokymo apie lytiškumą tiesos niekada negalima nustumti į šalį. Vienas iš mano pasisakymų plenarinėje asamblėjoje buvo skirtas šiai temai. Pastebėjau, kad teisingai suprantant šias sąvokas, tarp meilės ir tiesos nėra tikros įtampos, nes meilė yra ne jausmas, o veiksmas, kuriuo žmogus nori gėrio kitam. Todėl žmogus negali autentiškai mylėti kito žmogaus, jei jis teisingai nesuvokia, kas tam žmogui iš tikrųjų gera. Teigiau, kad gali būti įtampa tarp palankumo ir tiesos, bet ne tarp autentiškos meilės ir tiesos.
Išplėsti skaičių ir įvairovę tų, kurie galėtų padėti vyskupams valdyti Bažnyčią, yra tik į gera, ir bravo sinodui, kad jis išnagrinėjo šią galimybę.
Trečioji sritis, kuri mane domino ir (arba) rūpėjo, buvo susijusi su misijos sąvoka. Tekstuose, kuriuos svarstėme, ir pokalbiuose, kuriuose dalyvavome, nuolat buvo vartojama sąvoka “misija”. Tai, kad Bažnyčia yra misija, kalbant popiežiaus Pauliaus VI žodžiais, sinodo nariai laikė savaime suprantamu dalyku, ir tai yra reikšmingas ir labai padrąsinantis Vatikano II susirinkimo ir posusirinkiminių popiežių magisteriumo mokymo įsisavinimas. Nenuilstantis popiežiaus Jono Pauliaus II mokymas apie naująją evangelizaciją akivaizdžiai įsitvirtino visuotinės Bažnyčios širdyje ir sąmonėje. Tačiau, bent jau mano manymu, buvo nemažai neaiškumų dėl paties žodžio reikšmės. Sprendžiant iš to, ką skaitėme Instrumentum laboris, atrodė, kad misija dažniausiai reiškia Bažnyčios veiklą socialinio teisingumo ir vargšų ekonominės bei politinės padėties gerinimo labui.
Tekstuose apie misiją akivaizdžiai trūksta nuorodų į nuodėmę, malonę, atpirkimą, kryžių, prisikėlimą, amžinąjį gyvenimą ir išganymą, ir tai kelia realų pavojų. Juk iš tiesų pagrindinė Bažnyčios misija yra skelbti Jėzaus Kristaus prisikėlimą iš numirusių ir kviesti žmones atsiduoti Jo valdžiai. Ši mokinystė, be abejo, turi įtakos mūsų gyvenimui pasaulyje ir tikrai turėtų paskatinti mus siekti teisingumo, tačiau turime išlaikyti aiškius prioritetus. Antgamtiškumas niekada neturėtų būti redukuojamas į prigimtį; priešingai, prigimtinė tvarka turėtų būti perkeičiama dėl savo santykio su antgamtiška tvarka.
Paskutinis klausimas – ir čia aš atvirai nesutinku su galutiniu sinodo pranešimu – yra susijęs su moralinio mokymo apie lytinius santykius raida. Teigiama, kad mokslinio supratimo pažanga pareikalaus permąstyti mūsų lytinį mokymą, kurio kategorijos, matyt, yra netinkamos žmogaus lytiškumo sudėtingumui apibūdinti. Pirmoji problema, su kuria susiduriu dėl šios ištaros, yra ta, kad ji itin nuolaidžiauja gausiai išreikštai katalikybės moralinio apmąstymo tradicijai, kurios geriausias pavyzdys yra popiežiaus Jono Pauliaus II išplėtota kūno teologija. Sakyti, kad ši daugiasluoksnė, filosofiškai pagrįsta, teologiškai tanki sistema nepajėgi susidoroti su žmogaus lytiškumo subtilybėmis, yra tiesiog absurdiška. Tačiau gilesnė problema, su kuria susiduriu, yra ta, kad toks argumentavimo būdas grindžiamas kategorine klaida – būtent, kad mokslo pažanga, kaip tokia, reikalauja moralinio mokymo evoliucijos.
Imkime homoseksualumo pavyzdį. Evoliucinė biologija, antropologija ir chemija gali mums suteikti naujų žinių apie potraukio tai pačiai lyčiai etiologiją ir fizinį aspektą, tačiau jie nieko nepasakys apie tai, ar homoseksualus elgesys yra teisingas, ar ne. Šio klausimo sprendimas priklauso kitam diskursui. Nerimą kelia tai, kad kai kurie Vokietijos vyskupų konferencijos nariai jau dabar naudoja sinodo pranešimo kalbą, siekdami pateisinti esmines Bažnyčios lytinio mokymo pertvarkas. Man atrodo, kad tam reikia priešintis.
Geriausia sinodo dalis, žinoma, buvo artimas bendravimas su katalikų lyderiais iš viso pasaulio. Įvairiose mažose grupelėse – ir per labai gyvas kavos pertraukėles – susipažinau su vyskupais ir pasauliečiais iš Filipinų, Indonezijos, Malaizijos, Lietuvos, Honkongo, Vokietijos, Kanados, Meksikos, Argentinos, Austrijos, Australijos ir t. t. Keturios savaitės Romoje buvo unikali privilegijuota galimybė pajusti Kristaus Bažnyčios katalikiškumą, o nori ar nenori, toks susitikimas pakeičia tave, priverčia suvokti, kad tavo matymas yra tik viena iš daugelio perspektyvų.
Visos šios sinodo idėjos ir patirtis ateinančiais metais toliau skleisis Bažnyčios sąmonėje, ruošiantis antrajam ir galutiniam sinodo etapui kitų metų spalį. Ar galėčiau pakviesti visus toliau melstis už darbą, kurį mes, sinodo nariai, turėsime atlikti tiek tarpiniame etape, tiek kitais metais Vatikane?
