Skelbiame vyskupo Jono Kaunecko homiliją, pasakytą Šv. Mišiose už ses. Moniką Gavėnaitę balandžio 3 d. Šiluvos Bazilikoje.
Monikute! (Atsiprašau visų, kad taip kreipiuosi į laidojamą ses. Moniką, bet juk visi ją taip vadino, nors didis laisvės kovotojas monsinjoras Alfonsas Svarinskas rašė, kad ji yra tikras vienuolės-laisvės kovotojos pavyzdys.) Prisipažinsiu, man šiandien liūdna, labai liūdna, Monikute. Ne dėl Tavo mirties. Tu, tiek kovojusi, vargusi, nusipelnei tokios ramios mirties – tokio ramaus išėjimo iš šios ašarų pakalnės į Dievo prieglobstį. Dar daugiau, Tu nusipelnei, kad Tavo laidotuvių pamaldos vyktų Bazilikoje – šventoje vietoje, kur įvyko daugybė stebuklų. Viso to – ir gražios mirties, ir gražių laidotuvių – Tu nusipelnei.
Man liūdna, kad nebelieka ir, galima sakyt, nebeliko tų, kas matė, kaip laisvą Lietuvą griovė okupacijos, matė partizanų kraują ir visas kovas už tikėjimą ir Lietuvos laisvę. Pamažu, pamažu išeina senoji karta, kovojusi už žmogaus teises ir tikėjimą, karta, kuri ištvėrė prievartą ir tikėjimo persekiojimą.
Ir Tu, Monikute, esi iš tos kartos, kuri kartu su šventuoju apaštalu Pauliumi vis šaukė: „Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? Ar priespauda? Ar persekiojimas? Ar badas? Ar nuogumas? Ar kalavijas?“ (Rom 8, 35). Ne, nebuvo jėgos, kuri įveiktų Jus. Nes Jūs tvirtai ištarėte su šventuoju Pauliumi: „Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?“ (Rom 8, 31).
O vargo visada buvo. Ir eiti reikėjo ne ten, kur norėjosi, bet ten, kur Dievas šaukia. Mes visi įpratome sakyti, kad Monikutė – šeimininkė, nors ji pati iš to truputį šaipėsi. Ji prisimena, kaip kunigas Petras Našlėnas, sužinojęs ją tapus šeimininke, gerokai nusistebėjo. Atseit, Monikutė mokanti tik arbatą išvirti. Ir ji pati atsiliepia, kad teisingai kunigas sakęs: „Šeimininkauti nemokėjau ir labai nemėgau. Na, bet visko išmokstama. Labiausiai reikia eiti ten, kur, kaip man atrodė, yra sunkiausia. Tad ir nežinodama ir nemokėdama ryžtingai ėjau. Nors kažkada, dar jaunystėje, kai mane prašė eiti šeimininkauti pas kunigą negražiai atkirtau: „nemėgstu kunigų“. O kai generalinė vyresnioji 1976 metais išsiuntė mane dirbti pas Svarinską – net pusgarsiai bambėdavau, kad nuėjus ten dirbti šviesių dienų nematysiu. Na, bet Dievo malonei veikiant praėjo toks bambėjimas.“
O pats monsinjoras Alfonsas patvirtina: „Nuo 1976 metų Viduklėje ji (Monikutė) man buvo didelė pagalbininkė: skalbė bažnytinius rūbus, puošė altorius, siuvo mergaitėms procesijų rūbus, ne vienerius metus maitino daug darbininkų, dirbančių bažnyčios remonto darbus. Daug padėjo renkant parašus, organizuojant jaunimą. Ji parodė daug aukos ir ryžto mano tardymo ir kalinimo metais. Mane aplankyti į lagerį važiavo net du kartus.“
Vieno dalyko negalima pamiršti, privalu tai atsiminti. Monikutė kartu su kitais rašė komunistiniam saugumui: „Mes, žemiau pasirašę asmenys, sutinkame eiti į kalėjimą ar darbo stovyklą įkaitais už kun. Alf. Svarinską“. O Svarinskui tada Monikutė rašė: „Noriu patekti į kalėjimą, nes labai myliu Lietuvą, bet nieko negaliu jai padėti, todėl kančią aukosiu už Lietuvą…“.
Monikutė nuolat meldėsi už kalinius. Ne tik meldėsi, bet ir važiavo jų lankyti. Daug metų rašė sąžinės kaliniams padėkos ir padrąsinimo laiškus į kalėjimus, siuntė jiems maistą, drabužius. Jie net vadino ją „Kalinių Motina“. O kai iš kalėjimo buvo paleistas Petras Paulaitis, nuvykusi į Kretingą ilgai ilgai jį slaugė.
Ko gero, visiems šių laidotuvių dalyviams teko lankytis Vilniuje, monsinjoro Alfonso Svarinsko bute (Odminių g. 10-2). Juk Monikutė, esant jam gyvam, visus vis kvietė ten apsilankyti. Ji, kaip ir pats Svarinskas, garsiai svajojo, kad tas butas visiems laikams būtų jaunimo ir visų Lietuvą mylinčių susibūrimo vieta. Ir liūdėjo, labai liūdėjo, kad taip neįvyko… (Mons. A. Svarinsko atsiminimai. Nepataisomasis II dalis, p. 251–256)
Na, bet pranašas Izaijas šiandien mus guodžia: „Viešpats Dievas nušluostys ašaras nuo visų veidų“ (Iz 25, 8). Ir tarsi girdžiu Monikutės pritarimą to paties pranašo Izaijo žodžiais: Toks yra mūsų Viešpats! „Mes juo pasitikėjome, ir jis mus išgelbėjo! […] Džiūgaukime, linksminkimės, kad jis mus išganė!“ (Iz 25, 9). Ir pats Jėzus meldėsi pakėlęs akis į dangų: „Tėve, aš noriu, kad Tavo man pavestieji būtų su manimi ten, kur ir aš; kad jie pamatytų mano šlovę“ (Jn 17, 24). Amen.
