Skelbiame Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio pamokslą, pasakytą Lietuvos partizanų, tremtinių, politinių kalinių, o taip pat Monsinjoro Alfonso Svarinsko 10-tųjų mirties metinių minėjime Kryžkalnyje Stulgių apaštalo evangelisto šv. Mato bažnyčioje.
Jūsų Ekscelencija vyskupe Jonai, mieli broliai kunigai, brangūs tikintieji, Raseinių rajono vadovybė sukvietė mus prisiminti, paminėti ir pagerbti žuvusius už Lietuvos laisvę partizanus, tremtinius ir politinius kalinius. Kvietime šventės pavadinimas – „Laiko ženklai. Praeitis. Dabartis. Ateitis“. Džiugu, kad taip gausiai susirinkote, kad su mumis Stulgių šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje kartu meldžiasi Lietuvos Respublikos Seimo nariai, Raseinių rajono meras, savivaldybės atstovai, svečiai iš Ukrainos.
Argi šiandienos įvykis Raseinių krašte nerodo, kad ši žemė yra Dangumi pažymėta? Pirmiausia, žinoma, dėl Šiluvos Mergelės Marijos Apsireiškimo 1608 metais stebuklo. Ją Dangumi pažymėjo ir žemiškieji Tiesos nešėjai, kurie kentėjo ar žuvo už Tėvynės laisvę. Čia, Kryžkalnyje, įamžinti jų vardai. Čia pagerbti Lietuvos kankiniai, partizanai, visi, žuvę už jos Laisvę.
Švenčiausiosios Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos vienuolė Nijolė Sadūnaitė, taip pat politinė kalinė, liudijo: „Kai šv. Tėvas Jonas Paulius II dar buvo vyskupu Lenkijoje, sovietinė valdžia jam leido kelis kartus nuskristi į Italiją, pas tuo metu labai garsų San Giovanni Rotondo kunigą kapuciną Tėvą Pijų, kaip pas dvasios vadą. Jis turėjo stigmas, pranašystės dovaną, be galo daug ypatingų Dievo malonių. Tėvas Pijus buvo paskelbtas šventuoju 2002 m. Jis yra pasakęs tokius žodžius apie savo regėjimus Jonui Pauliui II: „Kai susitiksi su lietuviais, pasakyk, kad jokia tauta neturi tiek šventųjų kankinių kaip Lietuva“. Nijolė Sadūnaitė vis kartojo, kad sovietmečiu mūsų kunigai kas trečias ėjo į kalėjimus, beveik visi vyskupai buvo areštuoti, kankinti, dalis jų buvo sušaudyta, tūkstančiai eilinių žmonių ištremta į Sibirą – netekome virš milijono lietuvių. Seselė Nijolė vis kartodavo, kad mes „turime prašyti kasdieną, kreiptis: visi Lietuvos šventieji ir kankiniai, melskitės už mus, už brangią Tėvynę Lietuvą“. Ji taip sakydavo – „o aš dar pridedu: ir visą pasaulį“. Tėvas Pijus tęsė: „Bus pasaulyje kažkokie neramumai, kai kurios tautos bus nusiaubtos ar sunaikintos, bet jeigu lietuviai kasdieną prašys savo šventųjų kankinių užtarimo, globos – Lietuva išliks“. Tokį perduodu liudijimą, kurį kartodavo seselė Nijolė – šv. Tėvo Pijaus žodžius, mus pasiekusius per šv. Joną Paulių II.
Šiandien susirinkome melstis, prašyti jų užtarimo…
Kai Tauta kenčia dusinama okupacijos, kai tikėjimas Kristumi raunamas iš žmonių širdžių, vienintelis įmanomas gyvenimo būdas – priešinimasis ir kova, vienintelis kelias – gyventi pagal Kristaus Tiesą be jokių kompromisų su savo sąžine, Tiesos žodžio tarnystėje išsaugant gerokai svarbesnę – vidinę – laisvę. Tokį karį mes matėme ir kun. Alfonso Svarinsko asmenyje. Šis bebaimis kunigas, KGB pramintas „Nepataisomuoju“, ėjo savo pareigas ir netoli nuo čia, Viduklėje, nuo 1976 metų iki trečiojo arešto 1983 metais. Žemaičiai jį gerai pažinojo: kaip ir miško broliai, jis niekada nesusvyravo savo apsisprendime gyvenimą paaukoti dėl Lietuvos laisvės. Ir partizanų kovą, ir kun. Alfonso Svarinsko, 22 metus praleidusio Rusijos kalėjimuose, gyvenimą nusako poeto žodžiai:
Einu į laisvę, didelę ir plačią,
Kuri priims mane kaip lauktą svečią.
Pro pilkus sutemų rūkus
Einu pas brolius ir draugus.
Šie žodžiai parašyti prieš 80 metų. Jie skamba Vinco Mykolaičio-Putino poemoje „Vivos plango, mortuos voco“, kuri sovietiniais laikais buvo uždrausta, bet plito nuorašais. Ji plačiai išplito ir Sibiro lageriuose. Kaliniai ją persirašydavo, platindavo ir mokėjo atmintinai. Šios poemos žodžiai skambės ir šiandien Algirdo Martinaičio oratorijoje „Tikėjimo ir Vilties invokacijos“ prie Partizanų memorialo Kryžkalnyje.
1988 metais JAV prezidento Reigano prašymu kunigas Alfonsas Svarinskas buvo išleistas iš kalėjimo su sąlyga, kad išvažiuos į užsienį. Išvykdamas į tremtį per pamokslą Viduklės bažnyčioje jis kalbėjo:
„Būdamas lageryje visa širdimi troškau pamatyti Lietuvą, dar kartą pravažiuoti jos keliais… Mąsčiau apie Tėvynę ir dainavau, dainavau, kaip mokėjau, kad paskui niekas nesakytų, kad lietuviai Uraluose nedainavo ir negiedojo. Kai kurie seni kaliniai tai matydami sakė: „Jis nuo ilgo sėdėjimo turbūt su protu susipyko.“ Jie mūsų, tikinčiųjų, dažnai nesupranta. Nesupranta, iš kur gauname jėgos neretai pačiais kritiškiausiais momentais. O mes semiamės jėgos iš Kristaus kryžiaus, iš maldos.
Broliai ir sesės Kristuje, ir toliau melskimės vieni už kitus. Nežinau, kur aš atsidursiu… Norėčiau keliais ir širdimi, taip, kaip mes Šiluvoje, apeiti visas šventas vietas. Atsidėkodamas už tiek gero, maldose tikrai prisiminsiu visus jus ir mūsų bendrus reikalus bei siekius. Trokštu, kad tai jus įpareigotų daryti tik gera, būti tik gerais Bažnyčios nariais. […]
Galėčiau dar ilgai kalbėti, bet užteks. Pamatėme vieni kitus, pasistiprinome, atsigaivinome ir eisime ieškoti būsimojo miesto, kurio čia, žemėje, neturime. Tikiu, kad dar kartą tikrai susitiksime Tėvynėje. […] Už viską svarbiau, kad visi susitiktume Danguje. Baigsiu didžiojo prezidento R. Reagano linkėjimais: „Tegul jus visus laimina Dievas“.“
Šiandien su mumis yra ir Ukrainos kunigai bei tikintieji…. Kaip čia neprisiminus Visos Ukrainos Graikų bažnyčios patriarcho Josip Slypij, su kuriuo kun. Svarinskas eilę metų kalėjo Rusijos kalėjimuose. Monsinjoras Svarinskas savo atsiminimuose rašė:
„Lietuvių ir ukrainiečių dvasininkai lageriuose ir kalėjime sugyvenome labai gražiai. Kalėdami įsitikinome, kad iš visų kalinių geriausi lietuvių draugai buvo ukrainiečiai. Ten tarėmės, kad ir būdami laisvėje turėsime palaikyti kuo stipresnius draugiškus ryšius ir bendradarbiauti su ukrainiečių tauta“.
Po trečiojo kunigo Alfonso Svarinsko arešto, jau būdamas kardinolu Romoje 1983 metais, J. Slypij rašė Laiške Lietuviams:
„Brangūs broliai Kristuje! Mane pasiekė skaudi žinia, kad ir vėl suimtas Alfonsas Svarinskas – Jūsų sąbrolis-kunigas. Suėmimo aplinkybės ir priežastys man nežinomos, bet viena aišku: šis uolus ir atsidavęs Kristaus Bažnyčiai ir Evangelijai kunigas nepadarė jokios piktadarystės nei valstybei, nei jos įstatymams. Jo vienatinė kaltė, tamsių žmonių akimis, – uolumas dėl jų sielų, gėrio artimui ir Kristaus troškimo, kad Evangelija būtų skelbiama visoje žemėje.“
Tikėjimas ir Viltis yra jungtys, kurios daro mus neatskiriamus nuo mūsų Praeities–Dabarties–Ateities. Jos mus jungia kurdamos tvirtybę, kurią patiria kiekvienas žmogus kaip Meilę iš Dievo…
Ačiū visiems, atvykusiems čia pasimelsti, paminėti mūsų didvyrius…. Melskimės už Raseinių rajono merą ir kitus šios šventės organizatorius. Dieve, laimink jų darbus. Ačiū dalyvaujantiems vyskupui Jonui Kauneckui, broliams kunigams, Bazilijonų ordino vienuoliui tėvui Josafat Popovič, atvykusiam su būriu brolių ir seserų ukrainiečių.
O širdyje džiugiai skamba Lietuvos Atgimimo dainiaus, Kauno dramos teatro aktoriaus Kęstučio Genio žodžiai:
Vykdykime Dievo Valią
Nepraraskime galvos,
Nepamirškime Birželio,
Nepamirškim Laisvės kelio,
Neišduokim Lietuvos.
