Dalinamės Vilniaus vyskupo augziliaro Dariaus Trijonio homilija, sakyta sausio 27 d., palaimintojo Jurgio Matulaičio gimimo dangui minėjimo proga, Marijampolėje.
Kiekvienas žmogus yra tarsi knyga, kurią mes skaitome jo gyvenimo metu. Kiekvieną kartą susitikdami žmones mes matome juos, sprendžiame apie šiuos pagal jų poelgius, įvertiname juos. Vieni žmonės yra labiau panašūs į atvertą knygą, kiti – užsidarę, nekalbūs. Tačiau jei kiekvienas žmogus gali mums kažką pasakyti savo gyvenimu, tai tuo labiau gali mums kalbėti mūsų brangūs šventieji, palaimintieji.
Šiandien mes minime palaimintąjį Jurgį Matulaitį, apie kurį esame girdėję daug pasakojimų, istorijų, apie jį parašytos knygos, ir kiekvieną kartą, kai tenka prisiliesti prie jo gyvenimo, aš asmeniškai atrandu vis kažką naujo, įdomaus, kas mane kalbina šiandien. Ir ruošiantis šiam žodžiui teko perskaityti naujausią sesės Viktorijos Plečkytės knygą: „Palaimintasis Jurgis Matulaitis, štrichai portretui“. Tikrai noriu padėkoti sesei už tai, kad ji tikrai nori pristatyti palaimintojo gyvenimą mums visiems.
Ir žinote, skaitydamas tą knygą radau taip pat sau naujų dalykų, kurie man iš naujo suskambėjo ir prakalbo. Kas mane sudomino? Palaimintojo nuolankumas. Sakytumėte, kas čia naujo? Ką jis nustebins tuo nuolankumu? Tačiau kai perskaičiau skyrelį apie nuolankumą, jame atradau nuostabų palaimintojo Jurgio paveikslą.
Pasakojama istorija apie tai, kaip į Vilnių po tremties sugrįžo buvęs Vilniaus arkivyskupas Karolis Hriveneckis ir susitiko su palaimintuoju Jurgiu, tuometiniu Vilniaus arkivyskupu, kuris iš mandagumo jį pasikvietė į kunigų susirinkimą. Ir tada arkivyskupas Hriveneckis, pasinaudodamas didele kunigų auditorija, pradėjo viešai barti palaimintąjį Jurgį, kuris ramiai stovėjo ir klausėsi jo žodžių.
Toje knygoje neparašyta, ką jis ten sakė, bet manoma, kad būtent tuo metu Vilniaus krašte buvo gan įtempti santykiai tarp lenkų ir lietuvių. Vėliau palaimintasis nuncijui laiške rašė, kad nieko tokio blogo jis nebuvo padaręs, ką apie jį kalbėjo arkivyskupas Hriveneckis.
Tačiau tada karšta malda Dievui meldėsi, neatsakydamas nieko pikto. Nesiteisindamas. Kai arkivyskupas Hriveneckis baigė bartis, arkivyskupas Jurgis Matulaitis su tikru ir nuoširdžiu nuolankumu kreipėsi į visus: „O dabar klaupkimės ir prašykime ekscelencijos ganytojiško palaiminimo“.
Žinot, tokie žodžiai, manau, pritrenkė visus. Ir pats atsiklaupė su kunigais. Knygoje nerašoma, kokia buvo besibarančio arkivyskupo Hriveneckio reakcija, tačiau galime įsivaizduoti, kad tokie žodžiai ir tokia laikysena pasakė daugiau negu jis tikėjos.
Palaimintasis Jurgis pasirodė tikrai kaip Dievo žmogus, kuris nepasidavė piktumui, o tuo labiau, kreipdamasis į kolegą, kreipėsi į jį kaip į ganytoją. Tuo primindamas labai svarbią pareigą – būti tuo tikruoju ganytoju, o ne tuo, kuris suveda sąskaitas kitų akivaizdoje, greičiausia dėl tų nacionalistinių dalykų, kurie neturi nieko bendra su sielovada.
Taigi, tokiu elgesiu palaimintasis tapo vaikščiojančiu pamokslu, kuris ne tik liudijo apie savo nuolankumą, bet kartu priminė svarbias ganytojo pareigas būti pavyzdžiu savo ganomiesiems.
Iš tikrųjų, pagalvojau, kaip buvo nelengva ir paprasta palaimintajam taip pasielgti. Tačiau kas jį gaivino, kas jį stiprino? Jo tamprus ryšys su mūsų Išganytoju Jėzumi Kristumi. O nuolatinė malda darė tikrai nuostabius dalykus jo gyvenime. Tiesiog stebuklus.
Ir kaip ši situacija gali kalbėti mūsų dienoms? Nežinau, ar jums teko girdėti, bet šiandien sociologai kalba apie vieną mūsų visuomenės fenomeną, kuris vadinasi pasipiktinimo kultūra. Pastaraisiais metais jos visuomenėje pastebima vis daugiau. Ypač ji matoma socialinėje erdvėje, internetinėse platybėse, kur mėgstama lengva ranka, nepagalvojant apie pasekmes, pagautiems emocijų bangos, reikšti savo nuomonę. Kartais šis piktumas žmonėse būna susikaupęs nebūtinai dėl kažkokio konkretaus įvykio, bet apskritai dėl to, kad blogas gyvenimas ir panašiai.
Tokia kultūra izoliuoja visuomenę, uždarydama žmones į mažus piktų nuotaikų kambarėlius, kuriuose jaučiama piktos masės jėga, ypatingai kai prisijungia kiti komentatoriai, kurie vieningai įpykę ir nusiteikę prieš vieną ar kitą dalyką.
Įdomu tai, kad pasipiktinimas dažnai tampa kiekvienos dienos naujienų pagrindu. Ir, deja, galime nepastebėti kai tai tampa tam tikru malonumu – išlieti savo emocijas. Tačiau taip pat turime pastebėti, kad tas pyktis, kuris mumyse šaknijasi, nuodija, neleidžia paskui pastebėti to, kas aplink mus yra gražaus ir nuostabaus.
Pastaraisiais metais pasipiktinimo kultūros visuomenėje pastebima vis daugiau.
Kaip svarbu šiandien vėl iš naujo atsigręžti į mūsų palaimintuosius ir šventuosius. Mokytis to nuolankumo, kuriuo jie prabyla į mus ir moko mus džiaugtis atrodo paprastais dalykais. Kartais atrodo nereikšminga ta diena, kurią Viešpats mums duoda dabar. Ir mes gyvename vis didėjančios poliarizacijos visuomenėje.
Kaip dažnai yra suskirstoma į vieną ar į kitą pusę. Žmonės neįsigilinę į situacijas vertina kitus ir net pasmerkia. Ir kaip dažnai norima lengva ranka viską sudėlioti tik į „gera” arba „bloga” lentynėles, kuriose nebėra kitos padėties.
Pasipiktinimas, ypač kai tampa vienijančiu veiksniu, gali tapti viską griaunančia jėga, nes lieka tik vienas argumentas – minios argumentas „ant kryžiaus Jį“, kuris kartais suskamba iš naujo aidu šiandieninėse mūsų gyvenimo situacijose. Kaip kartą pastebėjo egzegetas Ričardas Heisas, kad po prisikėlimo Jėzus nepasirodo Pilotui, nepasirodo Kajafui, nei Erodui, nors jie buvo pagrindiniai Jėzaus kaltintojai ir pasmerkė jį mirčiai. Toks pasirodymas būtų buvęs jiems tarsi liudijimas, kad jie buvo neteisūs.
Tačiau iš kitos pusės tai būtų reiškę norą išteisinti save kaltintojo akivaizdoje. Laimėti tik vieną ginčą, bet neišgelbėti pasaulio. Ir Jėzus pasirenka kitą variantą. Jis pasirodo tiems, kurie, nors iš pradžių nedrąsiai, bet su džiaugsmu liudys Jo Prisikėlimo stebuklą. Net rizikuodami savo gyvybe.
Taigi, broliai ir seserys, svarbu pastebėti blogį, jo neužmaskuoti. Svarbu patarti, įspėti, pabarti, tačiau visa tai turi būti daroma su meilės kitam intencija. Neįžeisti, nepaniekinti kitų akivaizdoje, bet švelniai padėti kitam suprasti. Ir čia reikia labai daug išminties, kuri turi būti subrandinta maldoje ir meilėje. kad mes galėtume parodyti ją ir Dievui, ir savo artimui.
Kažkada vienoje bažnyčioje teko matyti grindyse tokį paveikslą. Nupieštas apvalus apskritimas, jame – kompaso rodyklės ir užrašyti žodžiai: „Prie Dievo artinamės ne su navigacija, o vedami meilės”. Ir iš tikrųjų labai svarbu suprasti, kad tik meilė Viešpačiui Dievui mums leis prakalbėti ir artimui. Tos meilės Dievui ir artimui mus moko ne vien tik knygos, bet tiesiog pats gyvenimas. Susitikdami vieną ar kitą žmogų kartais būname išbandomi, kartais būname tiesiog priverčiami vienaip ar kitaip reaguoti.
labai svarbu suprasti, kad tik meilė Viešpačiui Dievui mums leis prakalbėti ir artimui. Tos meilės Dievui ir artimui mus moko ne vien tik knygos, bet tiesiog pats gyvenimas.
Tačiau kaip tada svarbu prisiminti mūsų palaimintuosius. Ypatingai palaimintąjį Jurgį. Ir melsti to nuolankumo. Būtent tik tokia meilė gali kalbėti į širdį. Ir, kitas dalykas, palaimintasis Jurgis viename savo laiške Totoraičiui rašė tokius žodžius, kurie mane tam tikra prasme ir nustebino, ir privertė pagalvoti – kaip žmogiška. Jis neplanavo, kad bus paskelbtas ir palaimintuoju, ir šventuoju. Jis to nesiekė tiesiogiai. Jis gyveno tokį gyvenimą, kaip šiandien skelbia psalmės žodžiai: „Aš ateinu vykdyti Dievo valios“.
Jis rašė: „Seniau labai neapkęsdavau žydų. Buvo laikas, kai nekęsdavau rusų ir lenkų. Bet Dievas mane apšvietė. Suteikė malonę. Supratau, kad tai nesutinka su Kristaus mokymu, kuris liepė mylėti kiekvieną kaip save patį. Kuris liepė net priešus mylėti. Net už juos melstis ir jiems gera daryti. Nuo to laiko dėkoju Dievui. Nusikračiau visokiais prietarais ir neapykanta.“
Štai, brangieji, koks puikus atsakymas. Kaip svarbu suprasti, kad šventumas nėra būsena, kurią mums Viešpats duoda tuoj pat. Tai yra būsena, kai mes nuolat brandiname save nuolatinėje Dievo ir artimo meilėje. Tai yra nuolatinis savęs ugdymo procesas. Ir kai visa atiduodame į gerojo Dievo rankas, mes tampame brandesni ir turintys platų žvilgsnį.
Taigi, broliai ir seserys, mes esame pašaukti kalbėti tiesą meilėje, kaip sakoma laiške Efeziečiams 4.15. Meilė, apleidusi tiesą, nustoja būti meile. O tiesa, kuri neranda bendros kalbos su meile, praranda savo tyrumą. Nes ją iškraipo kitos tiesos, mūsų intencijos ir užmojai, kurių mes galime nepastebėti. Gali atrodyti, kad norime pasakyti tiesą, bet mumyse gali būti paslėptos dar kitos intencijos.
Taigi, svarbu, brangieji, kad žodis būtų palydimas kantrios ir pagarbios meilės. Svarbu suprasti, kad toks nuolankumas nėra savęs nuvertinimas, o galvojimas mažiau apie save.
Dažnai svarbu pažvelgti į viską platesniu žvilgsniu negu mūsų įsižeidimai ir problemos, kuriose galime kovoti savo vietinius, asmeninius karus. Ši mintis atsikartojo vienoje konferencijoje, kurioje palaimintasis Jurgis kalbėjo apie šventumą: „Šventieji vis tik labiausiai išsiskiria tuo, kad jie mokėjo paskęsti Dievo valioje, mokėjo save prarasti, ir kaip tik todėl atgydavo, nešdami šimteriopą vaisių. Nėra pašaukimo be iššūkio ir sunkumo. Kai Dievas mus šaukia, privalome viską apleisti. Visų pirma – save pačius. Tuomet atgimsime naujam gyvenimui.“
Ir baigiant noriu mums visiems palinkėti nuolankios kantrybės ir meilės tiesoje. Visa tai tepadeda atrasti mums teisingą kryptį link Dievo. Tebūna tai tas kompasas, kuris veda mus arčiau Dievo, nes tik taip galėsime nugalėti tai, kas mums trukdo mylėti jį ir artimą. „Vince malum in bonum“ (liet. Nugalėk blogį gerumu). Amen.
