Vyriausia pasaulio vienuolė sako, kad kasdien meldžiasi už visus jo žmones.
„Mano paslaptis, mano didžioji paslaptis, yra melstis”, – sako sesuo Inah Canabarro Lucas (Ina Kanabaro Lukas), seniausia vienuolė pasaulyje, kuriai šiuo metu yra 115 metų.
„Kiekvieną dieną meldžiuosi rožinį už visus žmones visame pasaulyje”, – žurnalistus tikina Brazilijos pietuose gyvenanti sesuo.
Gerontologinių tyrimų grupės duomenimis, ši teresiečių vienuolė taip pat yra vyriausias žmogus Brazilijoje ir Lotynų Amerikoje.
Savo gerą nuotaiką ir džiaugsmą sesuo Inah išreiškė keliais žodžiais, kuriuos spėjo pasakyti kovo 9 d. interviu „ACI Digital”, CNA naujienų partneriui portugalų kalba. Interviu metu ji kelis kartus pakartojo maldą Mergelei Marijai, melsdama ja „už visus viso pasaulio žmones”.
Šiuo metu vienuolė gyvena Porto Alegrėje, Rio Grande do Sul valstijoje, Santo Enrikė de Oso namuose, esančiuose greta Brazilijos seserų teresiečių provincijos namų – bendruomenės, į kurią įstojo 1927 m., būdama 19 metų.
Pasak namų koordinatorės sesers Lúcios Ignez Bassotto (Liucijos Ignes Basoto), sesuo Inah „visada orientuojasi į kitus, o ne į save”. Ji „labai ištvermingas žmogus, nėra reikli, viską vertina, laiko geru, nepaprastai žavisi kongregacija, kitų kompanija. Ji meldžiasi už visus, jai rūpi visi”.
„Jos gyvenimas tikrai pavyzdingas”, – tęsė sesuo, kuri garbingo amžiaus vienuolę pažįsta nuo studijų Sant’Ana do Livramento miestelyje laikų.
Dar viena sesers savybė – ji visada nori būti aktyvi, ir toliau dalyvauja bendruomenės maldose, mėgsta būti sode ir leisti laiką su seserimis.
Inah pasakojo, kad nors per pastarąsias porą savaičių pagyvenusios vienuolės sveikata šiek tiek pablogėjo, tomis dienomis, kai ji jaučiasi gerai, ji yra labai kalbi ir mėgsta humorą.
Dar visai neseniai, sesuo Inah „piešė servetėles, darė atvirukus, darė daugybę dalykų. Kai neturėdavo ką veikti, ji pasiimdavo kortų kaladę ir pradėdavo žaisti. Jei neturėdavo su kuo žaisti, žaisdavo viena. Jai būdavo labai smagu.”
Inah Canabarro Lucas gimė 1908 m. gegužės 27 d. San Fransisko de Asiso miestelyje Rio Grande do Sul vakaruose ir yra priešpaskutinis iš septynių generolo Davido Canabarro (Deivido kanabaro), vieno iš pagrindinių farupilos (Farroupilha) revoliucijos (1835-1845 m.) Rio Grande do Sul mieste lyderių vaikų.
Kai ji buvo dar vaikas, vienas iš jos brolių pasakė motinai, kad Inah turėtų mokytis vienuolyne savo mieste. Tada ji jo paklausė: „Kas yra vienuolės?” Motina atsakė, kad tai moterys, kurios atsidavusios meldžiasi Dievui. Ina tuomet atsakė: „Aš būsiu vienuolė.”
Sesuo Inah mokėsi vienuolių mokykloje, o sulaukusi 19 metų išvyko atlikti noviciato pas seseris teresietes į Montevidėjų Urugvajuje.
Per daugiau nei šimtmetį ji patyrė daugybę pokyčių pasaulyje ir Bažnyčioje. Ji išgyveno du pasaulinius karus ir matė 10 pontifikų. Tais metais, kai ji gimė, popiežiumi buvo šventasis Pijus X.
Teta Ina nuo pat vaikystės buvo labai liesa ir liekna”, – ACI Digital” pasakojo vienuolės sūnėnas 83 metų Kléberas Canabarro Lucas ( Kleberas Kanabaras Lukasas). Dėl jos trapios išvaizdos visi manė, kad ji ilgai negyvens.
Štai kodėl ji čia išbuvo 115 metų, o likusios klasės jau nebėra”, – pastebėjo jis.
Sesuo Inah yra didžiausias religingumo, tikėjimo, geranoriškumo pavyzdys, malonus ir geros nuotaikos žmogus; tokia ji buvo visą gyvenimą. Dabar vargšė su amžiumi nyksta”, – pažymėjo jis.
Bet Dievas jai padės, ir ji sulauks 116, 117 metų, mums bus 120, jei Dievas duos”, – sakė sūnėnas.
„Ji yra nepaprastai laimingas žmogus, kuris pilnas gyvenimo ir meilės, tikros meilės”, – sakė 83 metų sesuo Teresinha de Aragón, kuri pažinojo vienuolę nuo vaikystės, nes jos sesuo mokėsi Sant’Ana do Livramento mokykloje.
115 metų vienuolė yra žmogus, „kuris visus laiko savo širdyje. Nėra jokių išimčių. Ji su visais elgiasi gerai, su meile, nesvarbu, ar jie būtų maži, ar suaugę, ar pagyvenę. „Ji yra žmogus, kuris myli tikra meile”, – pasakojo sesuo Teresinha.
Visą gyvenimą sesuo Inah buvo mokytoja. Ji dėstė portugalų kalbą, matematiką, gamtos mokslus, istoriją, meną ir tikybą tereziečių mokyklose Rio de Žaneire, Itakiio ir Sant’Anos do Livramento mieste, kurį mylėjo, nes jame praleido didžiąją savo gyvenimo dalį.
Pasak jos sūnėno, ji buvo ´griežta, drausminga ir meili mokytoja, kuri užkariavo visų širdis”.
Daugelis seserų, šiuo metu gyvenančių Porto Alegrės provincijos namuose, buvo vienuolės mokinės arba pasakoja, kaip sesuo Ina padėjo joms atrasti savo pašaukimą.
Be to, sesuo Inah yra viena iš nedaugelio savo kongregacijos vienuolių, vis dar dėvinčių savo abitą. Pasak jos bendruomenės seserų, nuo Vatikano II Susirinkimo (1963-1965 m.) jo dėvėti neprivaloma. Kiekvienas žmogus gali pasirinkti, ar jį dėvėti, ar ne. Kadangi pagyvenusi sesuo nėra pilnai pajėgi to nuspręsti pati ir visada dėvėjo savo abitą, jos globėjai nusprendė visada ją taip rengti, nes „ji visada matė save kaip vienuolę”.
„Jaučiuosi labai laiminga, labai dėkinga Dievui, nes būtent [sesuo Inah] mane nukreipė šiuo keliu ir dabar galiu būti jai naudinga, padėti akimirkomis, kai jai manęs reikia”, – sakė sesuo Velmira, kuri yra slaugytoja ir pastaraisiais metais rūpinosi sesers sveikata.
„Sesuo Inah padėjo man rasti šią vietą, kurioje jaučiuosi tokia laiminga, man labai gera su visais”, – sakė ji.
Reikšmingas jos gyvenimo pasiekimas – Santa Teresės mokyklos Sant’Ana do Livramento mieste įkūrimas žygiuojant orkestrui, kuris grojo 115 muzikos instrumentų ir koncertavo visoje Brazilijoje, Urugvajuje ir Argentinoje.
Ji taip pat buvo mentorė ir padėjo sukurti garsųjį Pomolio instituto, esančio Riveroje (Urugvajus), giminingame Sant’Ana do Livramento mieste, maršų orkestrą.
Sesuo Inah taip pat yra entuziastinga futbolo klubo „Sport Clube Internacional”, įkurto 1909 m., kai jai buvo vieneri metai, rėmėja.
Be to, kad sakė, jog meldžiasi už visus, tarp keleto žodžių, kuriuos sesuo Inah ištarė per interviu, buvo ir pagyrimas jos mėgstamai komandai, „nes tai liaudies komanda, gerų, neturtingų, labai sąžiningų ir gerų žmonių komanda”.
