Sinodinis kelias Vokietijoje nori pakeisti visuotinį Katalikų Bažnyčios mokymą apie lytiškumą ir siekia tam pritaikyti Katalikų Bažnyčios Katekizmą (KBK). Tai buvo nuspręsta vasario 5 d. Frankfurte vykusioje sinodo asamblėjoje.
Kartu buvo nuspręsta aiškiai prieštarauti Bažnyčios magisteriumo valiai pagrindiniais seksualinės moralės klausimais ir, pavyzdžiui, paruošti instrukcijas, kaip rengti tos pačios lyties porų palaiminimo apeigas. Vienas kitam prieštaraujantys dalykai?
Popiežiaus nuncijus vėl ragina vienytis
Asamblėja prasidėjo popiežiaus pasiuntinio (nuncijaus) Vokietijoje, arkivyskupo Nikola Eterovič (Nikola Eterovičiaus) sveikinimu. Jis dar kartą paragino siekti Bažnyčios vienybės, kaip ir praėjusį kartą vasario mėnesį bei 2021 m. rugsėjį. Nuncijus atkreipė dalyvių dėmesį į Laišką korintiečiams, kuriame apaštalas Paulius įspėjo krikščionis, kad jie nesiskirstytų ir nedarytų smerktinų veiksmų. „Apaštalas ragina atsiversti ir vėl eiti šventumo keliu”, – sakė arkivyskupas Nikola Eterovič, kuris sinodo posėdžiuose dalyvauja kaip nuolatinis svečias.
Nuncijus patvirtino, kad sinodalumas yra „labai artimas popiežiaus širdžiai”. Arkivyskupas perspėjo: „Popiežius dažnai kalba apie sinodalumą ir su juo susijusius teigiamus aspektus, tačiau lygiai taip pat ragina vengti neteisingo supratimo ir klaidų.”
Eterovičius citavo popiežiaus Pranciškaus 2022 m. sausio 12 d. kreipimąsi: „Sinodinis kelias be sprendimo dovanos nėra sinodinis kelias. Sinodo procese nuolat reikia spręsti apie nuomones, požiūrius, apmąstymus. Negalima eiti Sinodo keliu be sprendimo dovanos. Ši sprendimo dovana pavers Sinodą ne parlamentu, o tikruoju Sinodu, kurio svarbiausias asmuo – pakartokime dar kartą – yra Šventoji Dvasia, o ne nuomonių apklausa, kurią gali atlikti ir žiniasklaida. Todėl pabrėžiu: Sinodo procese svarbi sprendimo dovana.”
Nuncijus paminėjo, kad popiežius yra atsakingas už 1,3 mlrd. katalikų visame pasaulyje. Vokietijoje gyvena apie 22 mln. katalikų.
Keturiskart seksualinė moralė
Paskutinę svarstymų Frankfurte dieną buvo pateikti keturi rezoliucijų projektai, visi susiję su seksualinės moralės klausimais.
Pirmasis buvo skirtas „magisteriniams pareiškimams apie santuokinę meilę”. Jame sakoma: „Sinodo asamblėja rekomenduoja popiežiui pateikti magisterinį santuokinės meilės išaiškinimą ir pakartotinį įvertinimą šiais aspektais: abipusė sutuoktinių meilė pasireiškia ištikimybės, pagarbos kito asmens orumui ir apsisprendimui, atsakomybės vienas už kitą, vaisingumo ugdymo ir meilės atsidavimo vertybių įgyvendinimu.”
Toliau seka svarbus sakinys: „Konkretus seksualinio santuokos aspekto formavimas pagal minėtas pagrindines normas yra pačių sutuoktinių atsakomybė. Tai nėra Bažnyčios užduotis”.
Glaustame tekste pateikiamas trumpas paaiškinimas, kad būtų aiškus nukrypimas nuo galiojančio dorovinio mokymo: „Sutuoktiniai prisiima atsakomybę už laiką, kada tapti tėvais, už vaikų skaičių, taip pat už įvairius šeimos planavimo metodus. Tai daroma atsižvelgiant į abipusę pagarbą ir asmeninį sąžinės sprendimą.” Šia prasme, pasak jo, KBK turėtų būti pakeistas.
Skaistumas ir tėvystės dovana neminimi
Šiuo metu KBK, kaip Bažnyčios mokymo šaltinis, įvardija dvejopą santuokos tikslą: pačių sutuoktinių gėrį ir gyvybės perdavimą. Nuoroda į tai, kad sutuoktiniai yra pašaukti perteikti gyvybę, primena kūrinijos mandatą. Katekizme taip pat minimos tokios vertybės kaip skaistumas, laikinas susilaikymas ir tėvystės dovana. Apie juos nebekalbama.
Keli vyskupai kritikavo numatomą vertybių mažinimą. Vyskupas Rudolfas Voderholzeris (Rudolfas Foderholceris) prieštaravo teiginiui, kad katalikų seksualinė moralė gali būti „toliau plėtojama”, ir pavadino pokyčius „paradigmos pakeitimu”.
Šį vertinimą palaikė vyskupas augziliaras Stefanas Zekornas (Štefanas Cekornas), kuris įžvelgė „prieštaravimą Bažnyčios mokymui” ir atkreipė dėmesį į popiežiaus Pranciškaus apaštalinį paraginimą „Amoris laetitia”.
Vyskupas Bertramas Meieris (Bertramas Mejeris) kalbėjo apie tai, kad po tokių reformų „neliks akmens ant akmens”. Jis pasisakąs už atsinaujinimą ir reformas, tačiau trūkstą nuncijaus minėto skyrimo. Dar esą per anksti priimti sprendimą. Vyskupas Gregoras M. Hankė (Gregoras M. Hanke) nutarimų projektus apibūdino kaip „dabartinio mokymo išsižadėjimą”.
Šie vyskupai atstovavo aiškiai išreikštai mažumos nuomonei. Dauguma pasauliečių ir visi kalbėję teologai pritarė planuojamam liberalizavimui. Jaunoji sinodo dalyvė Sarah Henschke (Sara Henškė) teigė, kad svarbu, jog jauni žmonės būtų informuojami apie kontracepcijos priemones. „Katalikų Bažnyčia neturi lįsti nei į jaunų žmonių, nei į susituokusių porų miegamąjį.”
Nustatyti orientacijos žvaigždes?
Juliane Eckstein (Julijana Ekštain) teigė, kad Bažnyčios kelti seksualinės moralės klausimai šiandien žmonėms nebėra svarbūs. Nicole Podlinski (Nikolė Podlinski) laikėsi nuomonės, kad vieniši žmonės taip pat turi teisę į lytinį gyvenimą.
Lukas Färberis (Lukas Ferberis) buvo nepatenkintas, nes: „Bažnyčios požiūriu, santuoka tebėra struktūrinė diskriminacija kitos seksualinės orientacijos žmonėms“. Todėl rezoliucija galėtų būti tik tarpinis žingsnis nuo diskriminacijos Bažnyčios prie teisingumo Bažnyčios. Vyskupas Wolfgangas Ipoltas (Volfgangas Ipoltas) tam prieštaravo.
Tarpininkavimo pareiškimai buvo daromi retai ir nenurodė sprendimo, kuris būtų apskritai priimtinas atsižvelgiant į priešingas nuomones. Vis tik buvo keletas požiūrių. Pavyzdžiui, teologas Matthias Sellmannas (Matijas Zelmanas) sakė, kad magisteriumo šalininkams svarbu „iškelti danguje žvaigždes”, kurios suteiktų žmonėms viltį ir padėtų orientuotis kasdieniame santykių gyvenime.
Naujas požiūris į homoseksualumą
Arkivyskupas Stefanas Hesse (Štefanas Hesė) teigė panašiai ir dėkojo už rezoliucijos tekstą, nes jame bandoma duoti atsakymą žmonėms, kurie neatitinka krikščioniškojo idealo. „Kol kas neturime jokio atsakymo, išskyrus tai, kad reikia laikytis celibato ir kaip nors tai išgyventi.”
Remiantis žinomais balsavimo modeliais, pasiūlymų teikėjų dauguma visą laiką atrodė saugi, beveik visada sudarydavo nuo 70 iki beveik 100 proc. Todėl nebereikėjo bandyti ieškoti kompromiso ir bendro kelio. Rezoliucijos tekstas su „magisteriniais teiginiais apie santuokinę meilę” buvo pateiktas įvedus kelis redakcinius pakeitimus ir jau per pirmąjį svarstymą sulaukė 85 proc. pritarimo.
Per pirmąjį svarstymą taip pat buvo aptartas tolesnis tekstas dėl „pakartotinio homoseksualumo įvertinimo”. Todėl „Sinodo asamblėja kreipiasi į popiežių ir rekomenduoja jam pasiekti visuotinį Bažnyčios sutarimą šiuo klausimu”.
Svarbiausias reikalavimas skamba taip: „Kiekvieno žmogaus seksualinė orientacija yra nuo jo neatsiejama. Ji nėra savaime pasirenkama ir jos negalima pakeisti. Todėl žmonės negali būti diskriminuojami dėl savo homoseksualios orientacijos.”
Daromos tokios išvados: „Iš šio pakartotinio homoseksualumo įvertinimo išplaukia, kad nė vienam asmeniui neturi būti neleidžiama prisiimti bažnytinių pareigų, taip pat priimti kunigystės šventimų dėl to, kad jis yra linkęs į homoseksualumą. Homoseksualumas nėra liga. Todėl konversinė terapija atmestina… Nieko negalima įtikinėti, kad jo homoseksuali orientacija ir jos įgyvendinimas gyvenime yra nuodėmingi patys savaime.”
Šie teiginiai yra ypatingi keliais aspektais. Sinodo asamblėjoje ne kartą buvo pabrėžta, kad Bažnyčia neturėtų kištis į asmeninį žmonių elgesį. Nei vienoje kitoje srityje tai nevyksta taip dažnai, kaip lytiškumo. Tuo būdu šio teksto autoriai rizikuoja būti apkaltinti, kad jie praktikuoja būtent tai, dėl ko kritikuoja Bažnyčios mokymo autoritetą. Su vienu skirtumu: Katekizmo argumentai teologiniai, jis savo vertinimus grindžia Bažnyčios tikėjimo tradicija, kuri pagrįsta Šventuoju Raštu.
Kas Sinodo kelyje išplaukia iš atsivertimo terapijos draudimo, lieka paslaptis. Bet kuriuo atveju tai yra apibrėžimas ir kišimasis į privatų asmens gyvenimą. Rezoliucijos projektas buvo priimtas didele balsų dauguma su keliais redakciniais pakeitimais.
Vatikano „ne” palaiminimo apeigoms atmestas
Trečiasis pasiūlymas dėl „Palaiminimo vienas kitą mylinčioms poroms” taip pat buvo iššaukiantis. Jame reikalaujama: „Sinodo asamblėja ragina vyskupus oficialiai leisti savo vyskupijose švęsti palaiminimo iškilmes poroms, kurios myli ir nori įsipareigoti, bet kurioms sakramentinė santuoka neprieinama arba kurios nenori jos sudaryti.
Tai taikoma ir tos pačios lyties poroms, remiantis pakartotiniu homoseksualumo, kaip normalaus žmogaus lytiškumo varianto, vertinimu. Vokietijos vyskupijose tokia palaiminimo ceremonija įvedama kaip vyskupijos liturgija.” Tam taip pat turi būti parengtos liturginės instrukcijos.
Pakeitimui, kuriuo buvo siūloma palikti prašymą nenagrinėtą, buvo nepritarta didele balsų dauguma. Už patį pasiūlymą balsavo labai daug narių. Šis sprendimas yra svarbus dėl to, kad prieš metus, 2021 m. vasario 22 d., Vatikanas paskelbė atsakymą į klausimą (dubium), kuriame buvo pateiktas priešingas vertinimas. Klausimas buvo toks: „Ar Bažnyčia turi galią teikti palaiminimą tos pačios lyties asmenų sąjungoms?”
Atsakymas buvo trumpas: „Ne”. Argumentai buvo išsamūs. Pirmiausia buvo pabrėžta, kad „Dievas myli kiekvieną žmogų. Taip pat elgiasi ir Bažnyčia, atmesdama bet kokią neteisingą diskriminaciją”.
Tikėjimo mokymo kongregacija paaiškino, kad palaiminimai priklauso sakramentalijoms.
Tikėjimo mokymo kongregacija paaiškino, kad palaiminimai priklauso sakramentalijoms. Tikrovė, kurią norima palaiminti, turi būti objektyviai ir pozityviai tvarkinga, kad gautų ir išreikštų malonę. Su Bažnyčios teikiamo palaiminimo prigimtimi suderinama tik tai, kas „patys savyje sutvarkyti, kad tarnautų tiems planams.” Tad bažnytinio palaiminimo objektu gali būti tik tai, kas tarnauja Kūrėjo planą atitinkančiai sąjungai.
Todėl tos pačios lyties asmenų sąjungų palaiminimo paskelbimas neleistinu nebuvo nei neteisingas diskriminavimas, nei ketinimas juo būti. Jis primena liturginių apeigų tiesą. Tai visiškai atitinka sakramentų prigimtį. „Atsakymas į pateiktą dubium netrukdo teikti palaiminimą homoseksualių polinkių turintiems asmenims, kurie trokšta gyventi ištikimai laikydamiesi Dievo apreikšto plano.”
Kvietimas nepaklusti?
Popiežius Pranciškus patvirtino šį Tikėjimo mokymo kongregacijos atsakymą. Taigi jei Sinodo asamblėja dabar nusprendė tai, kas prieš metus buvo paskelbta neleistina, tai yra įžeidimas visuotinei Bažnyčiai ir jos atstovybei Vatikane. Tai nėra nuomonės išreiškimas prieštaringu klausimu.
Iš tikrųjų tai raginimas nepaklusti Bažnyčios Magisteriumui, nes nutarime jau numatyta ir įgyvendinimo galimybė: „Vadovas (instrukcija) bus parengtas per šešis mėnesius ir po to praktiškai naudojamas Vokietijoje.”
Rezoliucijoje taip pat sakoma: „Nė vienam kunigui, vykdančiam tokią palaiminimo ceremoniją, Vokietijoje nebeteks patirti drausminių sankcijų.”
Kritikai šį veiksmą vertina ne tik kaip savanaudišką pažeidimą, bet ir kaip sąmoningą nepaklusnumo popiežiui aktą. Rezoliucija buvo priimta didele balsų dauguma.
Balsavimas dėl darbo teisės
Ketvirtasis paskutinės „Sinodo kelio“ svarstymų dienos balsavimas taip pat buvo susijęs su seksualine morale. Kalbėta apie „Bažnytinės tarnystės konstituciją” – terminas, kuris geriausiai žinomas Bažnyčios darbuotojams. Jos tikslas – „saugoti Bažnyčios išlaikomų institucijų patikimumą”. Kalbama apie institucijas, kurios vykdo Bažnyčios misiją.
Pagrindiniai nuostatai daugiausia taikomi vyskupijų, parapijų, labdaros asociacijų ir jų filialų bei kitų bažnytinių juridinių asmenų darbuotojams. Ji galioja jau kelis dešimtmečius ir pastaruoju metu vis labiau liberalizuojama. „Ši Konstitucija netaikoma bažnytinėms institucijoms, kuriose vyrauja pelno siekimas.”
Nepopuliarūs prieštaringai vertinami konstitucijos lojalumo įpareigojimai: „Darbuotojai katalikai turi pripažinti ir laikytis katalikų tikėjimo ir moralės doktrinos principų”. Už pažeidimus iki šiol buvo galima bausti, kraštutiniais atvejais – atleisti iš darbo.
Kitoks vertinimas nei oficialiuose Bažnyčios tekstuose
„Sinodinio kelio” rezoliucijoje kalbama apie pernelyg didelį dėmesį privataus gyvenimo klausimams. Jame sakoma: „Sinodo asamblėja ragina Vyskupų konferenciją iš dalies pakeisti Bažnytinės tarnybos konstituciją, atsižvelgiant į bažnytinius darbo santykius.
Ateityje Konstitucijos 4 straipsnyje nebeturėtų būti leidžiama, kad sprendimai dėl teisiškai reglamentuotos ar nedraudžiamos partnerystės formos būtų traktuojami kaip lojalumo pareigos pažeidimas ir atitinkamai užkirstų kelią įsidarbinti bažnytinėje tarnyboje arba lemtų esamų darbo santykių nutraukimą.”
„Sinodo kelias” per vieną dieną priėmė keturias rezoliucijas, nukreiptas prieš Bažnyčios mokymą.
Priešpaskutiniame aiškinamojo memorandumo sakinyje sakoma: „Ši sinodo asamblėja taip pat kitaip nei ankstesniuose oficialiuose Bažnyčios tekstuose žiūri į pakartotinę santuoką, interseksualumą, transseksualumą, homoseksualumą ir atitinkamai tos pačios lyties asmenų partnerystę.”
Taigi „Sinodinis kelias” per vieną dieną priėmė keturias rezoliucijas, nukreiptas prieš Bažnyčios mokymą. Keletą kartų jau iš pasiūlymų antraštės būdavo aišku, kad tai nukrypimai nuo Bažnyčios mokymo. Tai daroma nepaisant to, kad „Sinodinis kelias” Vokietijoje yra prieš Romos Bažnyčios vadovybės pareikštą valią susikūrusi savivaldos institucija, neturinti jokių įgaliojimų pagal Bažnyčios teisę.
Maždaug trečdalį asamblėjos narių sudaro laikinai einantys vyskupų pareigas. Iki šiol niekas nepaaiškino prieštaravimo, kai, viena vertus, norima pakeisti Bažnyčios mokymą, ir, kita vertus, nuolatos jį pažeidinėti.
