Jaunos Lietuvos demokratijos istorijoje esama tikrai ne mažai pavyzdžių, kai buvo deramai prisiimta politinė atsakomybė. Nesislapstant. Garbingai. Pavyzdžiui, 2007 metais vidaus reikalų ministras R. Šukys atsistatydino, kai policininkas Skuodo rajone užmušė tris vaikus.
Politinę atsakomybę ministrams yra tekę prisiimti ir už ne tokias skaudžias istorijas: pavyzdžiui, 2016 metais sveikatos apsaugos ministrė R. Šalaševičiūtė atsistatydino po radijo laidos, kurioje prasitarė, jog prieš daugelį metų yra davusi kyšį medikams dėl artimo žmogaus operacijos. Dar viena atsistatydinimo istorija, liaudyje žinoma „Narkevičiaus kotletų“ pavadinimu: susisiekimo ministras J. Narkevičius buvo priverstas trauktis iš posto, kai jo vakarienę komandiruotės metu apmokėjo jam pavaldi Lietuvos kelių direkcija.
Panašu, kad J. Narkevičiaus kotletai sveria daugiau nei vaikų ašaros. Matome dabartinės socialinės apsaugos ir darbo ministrės M. Navickienės abejingumą, kai vaiko teisių pareigūnai, akivaizdžiai pažeisdami visas taisykles ir taikydami institucinį smurtą, iš motinos rankų išplėšė verkiantį vaiką. Taip pat vidaus reikalų ministrės A. Bilotaitės pasimetimą, žuvus vaikui gaisre Viršuliškėse. Ten įvykusį sprogimą ir gaisro likvidavimą vis dar dengia tamsūs dūmai – lieka labai daug neatsakytų klausimų. Įtariama, jog gaisrininkams trūko įrangos ir jie dėl to negalėjo išgelbėti septynmečio berniuko, kad ir kaip to maldavo vaiko mama.
Vargu ar kurio nors praeities ministro sąžinę slegia toks svoris, kiek sveria ministro D. Kreivio apsimestinis naivumas ir neveiksnumas „Energijos skirstymo operatoriui“ (ESO) „netyčia“ surinkus 160 mln. eurų permoką iš vartotojų.
Štai švietimo ministro (kurio net pavardės nelabai kas prisimena) G. Jakšto „pasiekimai“ kuklesni – jis pakeitė švietimo programą, papildydamas ją inovatyviu lytiškumo ugdymu, bet „nespėjo“ išleisti chemijos ir fizikos vadovėlių…
Apie sveikatos apsaugos ministro A. Dulkio darbus ir „nuopelnus“ griaunat sveikatos sistemą visoje šalyje apskritai sunku ką ir pasakyti… Šis žmogus ne tik, kad politinės atsakomybės sąvokos nežino, apskritai su sąžine nedraugauja. Apie pandemijos valdymo kvailybes nekalbėsiu, nes čia verta atskiro išsamaus tyrimo.
Žinoma, dar yra kadaise neblaivi vairavusi finansų ministrės G. Skaistė, kurios panosėje „BaltCap“ valdytojas Š. Stepukonis galimai pralošė 16, o gal ir daugiau milijonų pensijų fondų pinigų.
Yra kultūros ministras S. Kairys, pagarsėjęs tuo, jog iš Lietuvos teatrų išvaikė geriausius režisierius… Būtų galima tęsti be galo. Bet šįkart apsistokime ties tokiu personažu – žemės ūkio ministru K. Navicku, kuris liaudyje pelnė pelkių ministro pravardę. Ir matyt pelnytai. Ypač pagarsėjęs savo noru tausoti ir saugoti pelkes beigi veisti retus paukštelius – meldines nendrinukes, už kurių veisimą Europa dosniai moka milijonus. Sklando legendos, kad su ministru praeityje siejamos organizacijos tuos paukštelius džipais net iš kaimyninės Baltarusijos vežė, kad tik įrodytų projektų sėkmingumą. Ministro meilė pelkėms ir paukščiukams tokia didelė, kad ūkininkai neatsistebi, kai šis apsilankęs moderniausiose fermose ne jų įranga domisi, o žiūri pro langą ir svajingai skaičiuoja žvirblius…
Akivaizdu, kad K. Navickui lengviau suvokiamas pelkių pasaulis, o štai su žemės ūkiu sunku susitvarkyti, ir visą kadenciją lydi skandalai bei ūkininkų nepasitenkinimas. Beveik prieš metus nuvilnijo protestų banga kilus vadinamajai pieno krizei – kai mažesni ir vidutiniai ūkiai buvo priversti dirbti nuostolingai, pieno supirkimo kainoms pasiekus neregėtas žemumas. Nuolat stringančios derybos su ES, iki kosminių aukštumų pakeltas suskystintų naftos dujų akcizas, žymėto dyzelino naudojimo apribojimai ir prasta tranzitinių bei importuojamų grūdų kontrolė, neracionali Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) pertvarka, atleidžiant daugybę specialistų, ir taip toliau, ir panašiai.
Kaip sako ūkininkai, trūkumų sąrašas galėtų būti tokio ilgio, jog netilptų net į knygą. O ką ministras? Ministras nieko. Už lango burzgiant protestuotojų traktoriams ramiai laukia darbo pabaigos. Nuotoliu prisijungęs prie Seimo Kaimo reikalų komiteto posėdžio tyli ir leidžia kalbėti premjerei. Tyli ir ramstosi ranka smakrą. Gal iš tiesų jis geriau įvaldęs ne žmonių, o paukščių kalbą? Tyli kaip į burną vandens prisipylęs. „Pelkių ministras matyt prarijo varlytę“, – konstatuoja mano pažįstamas ūkininkas. Ir negali sakyti, kad jis neteisus. Galima įtarti, kad kartu su varle ministras prarijo ir politinę atsakomybę.