Aš intuityviai žinojau, kad pasiekus Dėkingumo šalį, gali atrasti ir Laimės šalį, kuri plyti už labai labai aukštų sienų. Ji neprieinama nedėkingiesiems. Į ją negali atskristi, kad ir asmeniniu lėktuvėliu ar atvažiuoti lenktyniniu automobiliu. Viza į Laimės šalį: dėkingumas.
Dar Ciceronas sakė, kad nėra tokios savybės, kurią norėtų ir svajotų turėti mieliau už dėkingumą. Jis ne tik didžiausia vertybė, jis yra visų vertybių motina.
Kaip atrasti Dėkingumo taką ir jo niekada nepamesti (net ir esant ypatingai sunkioms aplinkybėms)?
Ilgai gyvenau karalaitės ant žirnio gyvenimą. Netgi lietaus lašai, smagus vėjas ir karšta saulė man kėlė susierzinimą.
Mano nuotaika priklausė nuo oro. Koks oras tą dieną, tokia ir mano laimė. Žinot, yra tokia labiausiai pasauly skaitoma knyga, Biblija. Ji švelniai ir neįkyriai rekomenduoja būti dėkingiems. Suvokimas atėjo, nors ir, mano manymu, šiek tiek pavėlavęs. Na kaip sakoma: geriau vėliau, negu niekad.
Taigi vieną gražią dieną sąmoningai apsisprendžiau būti dėkinga, nes dėkingumas gydo susireikšminimą, depresiją, vienatvę, savigailą, pretenzijas, gydo požiūrį į akimirkos didingumą ir moko priimti papraščiausius kasdienius gyvenimo teikiamus gerumus. Reikia tik šiek tiek sutelkti dėmesį į dėkingumą, kad iš mažos dėkingumo sėklytės išaugtų meilės ir dėkingumo vaisiai.
dėkingumas gydo susireikšminimą, depresiją, vienatvę, savigailą, pretenzijas, gydo požiūrį į akimirkos didingumą ir moko priimti papraščiausius kasdienius gyvenimo teikiamus gerumus.
Prisimenat save ankstyvoje vaikystėje? Geroji teta tau duoda saldainį, o tu iš mandagumo privalai sakyti „Ačiū“. Pradžioje nejauku, bet drąsinant mamai ir tėčiui, išmoksti žodį „ačiū“, kuris praverčia gyvenimo kelionėje. Šitas trumpas žodelis vėliau ne taip lengvai ištariamas. Kartais užmirštama, kartais manai, kad nėra už ką dėkoti, nes, atrodo, pats gyvenimas tave nukamavo, kad tau kažkas skolingas, o ne tu kažkam. O iš tikrųjų, už ką reikėtų dėkoti? Už viską. Kas yra viskas?
Už giedrą dangų,
už sniegą
už lietų ir vėją
už ašaras, kurios nuplauna skruostus,
už skausmą, kuris dažniausiai būna laikinas,
už jūrą, už mišką, už namus, kuriose gyveni,
už artimuosius, už draugus, už vaikus, už sveikatą (kurios vertę supranti, kai susergi),
už kaimynus ir gimines ir dar daug daug už ką.
Dėkoju Dievui už išklausytas maldas. Kai aš meldžiuosi ir vardinu iš širdies gelmių už ką tariu „Ačiū“, mano sielioje pražysta gėlės. Tada aplinkinis pasaulis man tampa aromatingu sodu. Tą dieną man šypsosi kaimynas, tą dieną ir saulė danguje draugiškai mojuoja. Ir gyvenimas tampa lengvas ir džiugus. Tamsa traukiasi, nes šviesa yra stipresnė už tamsą.
Kas rytą dėkoti ragina mano mažoji jorkšyrė Tina, kuri tik pabudus bėga slaptoje pasivartyti ant kilimo. Kasrytinis „tinukiškas“ ritualas tarsi šuniuko malda mane įkvepia. Tuoj pat atrisnoja ir katinas, palikęs savo šiltą guolį. Jis irgi pasirąžęs padaro keletą piruetų ore. Jie taip dėkoja Tam, kuris juos sukūrė. O esate matę, kaip paukščiai danguje būriais šoka savo Kūrėjui įstabiausius šokius? Netgi jūra šokinėja bangomis, o medžiai ošia dainas apie dėkingumą.
Šiandien rytą taip banaliai įklimpau mašinos ratais pažliugusioje pievoje. Tiesiog neapdairiai bandžiau apsisukti. Mintyse paprašiau Viešpaties pagalbos ir patraukiau ieškoti, kas man galėtų padėtų išsikapstyti iš keblios situacijos. Pagelbėjo du vyrukai, užmiesčio kavinukės darbuotojai. Tokie pasipuošę ir pasirengę dienos darbui. Dar spėjau paklausti iš kur jie, nes išvaizda kalbėjo ne apie lietuvišką kilmę. Sakė jų šalis už 3 tūkstančių kilometrų nuo mūsų. Aš jiems dėkinga, kad man padėjo ištrūkti iš purvyno. Galvoju, kad juos aš dar susirasiu ir padėkosiu, o tai jeigu ne jie, būčiau gal ir kukavusi visą dieną svetimoje dirvoje.
Papasakosiu dar visai šviežią istoriją kaip aš meldžiau už savo bengalą katiną. Galite sakyti, o kas meldžiasi už savo katinus? Padorūs katalikai taip nedaro. O aš manau, jei Dievas dalyvauja žmonijos istorijoje, tai Jis dalyvauja ir mano mažytėje gyvenimo istorijoje. Mano sumažintas tigriukas įeiną į mano istoriją. Kai verkėm visi, kas gyvas namuose (net mažutė kalytė Tinutė liejo savo ašarėles) ir aš paprašiau Viešpaties ženklo ir pažadėjau melstis už žmones, kai to prireiks (na kai manęs paprašys), katinas staiga pakilo, pasirąžė ir pažvelgė į dangų. O šiaip jau visą savaitę gyvūnėlis kariavo su mirtimi. Tą akimirką įvyko lūžis. Į klinikos dienos stacionarą nuvežiau (jau šeštą dieną iš eilės) atgijusį katinuką, nors su aukšta temperatūra. Gydytojai drąsiai pareiškiau, kad šiandien galutinai nukris temperatūra ir nebepakils. Ir tikrai. Dievas pasaulį kūrė žodžiu, o aš sukurta pagal Jo paveikslą ir panašumą. Žodžiu, Dangus man iš naujo padovanojo katinuką. Jis ir vėl mus džiugina naktinėm ir dieninėm dainelėm ir savo katiniškomis išdaigomis. Ir vėl mano širdis prispildė dėkingumo.
