Vilniaus arkivyskupo Gintaro Grušo homilija Antakalnio kapinėse Mirusiųjų minėjimo dieną.
Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
susirinkome melstis už mirusiuosius ir pavesti juos Dievo Gailestingumui. Pati malda primena mums tą kelią, kuriuo ir mes, gyvieji, šiandien einame. Atliepiamojoje psalmėje meldėmės: „Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi“ (Ps 23). Ši mūsų kelionė pastatyta ant asmeninio santykio su Viešpačiu, su mūsų Išganytoju. Tas asmeninis santykis kviečia mus gyventi Dievo meilėje ir pasitikėti Dievu.
Prieš savaitę popiežius Pranciškus išleido naują encikliką, pavadintą Delixit nos („Pamilo mus“). Enciklika prasideda šiais žodžiais: „Jis mus pamilo“, – sako šventasis Paulius apie Kristų (plg. Rom 8, 37), kad suprastume, jog niekas „negalės mūsų atskirti“ nuo tos meilės (Rom 8, 39). Paulius tai galėjo tvirtai pasakyti, nes pats Jėzus savo mokiniams buvo sakęs: „Aš jus mylėjau“ (Jn 15, 9.12). Net ir dabar Viešpats mums sako: „Aš jus draugais vadinu“ (Jn 15, 15). Jo atvira Širdis eina pirma mūsų ir laukia mūsų besąlygiškai, nekeldama jokių išankstinių reikalavimų, kad galėtų mus mylėti ir pasiūlyti savo draugystę. Juk jis pirmas mus pamilo (plg. 1 Jn 4, 10). Jėzaus dėka „mes pažinome ir įtikėjome meilę, kuria Dievas mus myli“ (1 Jn 4, 16).“
Įdomu, kaip gražiai kartojasi ta daugiskaita. Dievas ne tik mane pamilo, Dievas mus pamilo. Jis mus draugais vadina, kad mes pažintume ir tikėtume Dievo meile mums. Tai yra ta pati daugiskaita, kurią kartojame kiekvieną dieną melsdamiesi „Tėve mūsų“ maldą. Dievas myli mane asmeniškai, bet taip pat myli mus visus kartu. Tai yra toje gyvenimo kelionėje, kurioje mes einam kartu.
Šiais metais mirė benediktinas vienuolis, kuris lydėjo mano pašaukimą 40 metų. Turėjo man vesti rekolekcijas ir dvi savaitės prieš rekolekcijų pradžią jis numirė. Spėjau nuskristi į jo laidotuves ir pradėjau savo rekolekcijas dieną po laidotuvių. Ir kiekvieną rytą pradėdavau rekolekcijas nuo kapo duobės. Atrodo, kad tokios rekolekcijos turėtų iškelti senąją mintį Memento mori ( „Prisimink, kad mirsi“). Bet iškėlė daugiau – priminė tą visą kelią, nueitą kartu. Dievas iš savo begalinės meilės duoda mums žmones, su kuriais einame per šį gyvenimą. Ir tie kapai, kuriuos mes šiandien lankom, primena ne tik žmogų, išėjusį į amžinybę, bet primena mums ir tą kelią, nueitą kartu. Bažnyčia, Dievo tauta, visi pakrikštytieji, yra keliaujantys kartu į Dievo karalystę.
kapai, kuriuos mes šiandien lankom, primena ne tik žmogų, išėjusį į amžinybę, bet primena mums ir tą kelią, nueitą kartu.
Sinodas apie sinodiškumą, kuris baigė trejų metų kelią, visai Bažnyčiai primena šią tiesą. Per šį gyvenimą keliaujam ne pavieniui, bet kartu. Pirmiausia kartu su Viešpačiu, palaikydami su Juo asmeninį santykį, ir kartu su gyvaisiais. Bet taip pat keliaujame ir su tais, kurie prieš mus gyveno. Mes tą ypatingu būdu minėjome ir vakar, ir šiandien. Visų šventųjų užtarimas lydi mūsų kiekvieną dieną. Ir, kaip matome Šventajame Rašte, mums duoti angelai bei arkangelai lydėti mus kelyje, kad mes pasiektumėm šios kelionės tikslą.
Mes mokomės keliauti kartu. Mokomės iš Dievo žodžio, kuris yra šviesa mūsų keliui. Mokomės vieni iš kitų. Kiekviena gyvenimo istorija mums irgi yra pamoka, kaip elgtis, arba – dažnai taip pat – kaip nesielgti. Pasimokyti iš kitų klaidų. O kelionės tikslas yra vienas, kaip girdėjome toje ištraukoje iš popiežiaus enciklikos: „Jo atvira Širdis eina pirma mūsų ir laukia mūsų besąlygiškai, nekeldama jokių išankstinių reikalavimų, kad galėtų mus mylėti ir pasiūlyti savo draugystę.“ Tai yra ta amžinoji bendrystė, kad mes galėtume įžengti į amžinos meilės santykį. Ta meilė, apie kurią apaštalas Paulius mums primena, niekada nesibaigia. Tik tas meilės santykių būdas keičiasi. Bet meilė išlieka. Šių Mišių prefacijoje girdėsime žodžius: „Gyvenimas, Viešpatie, tavo ištikimiesiems tik pasikeičia, bet nenutrūksta, ir, šios žemės laikinajam būstui suirus, danguje jų laukia amžinoji buveinė.“
Kaip Evangelijoje girdėjome, Jėzus kalba, kad tai jo Tėvo valia, kad kiekvienas, kuris regi sūnų ir tiki jį, turėtų amžinąjį gyvenimą, ir todėl Jis mus prikels paskutiniąją dieną (plg. Jn 6, 40). Mes turime išmokti regėti Viešpatį, tikėti, kad Jis eina tuo keliu su mumis pasislėpęs Eucharistijos pavidale, kalba mums Dievo žodyje, prabyla mums iš burnų tų, kurie keliauja su mumis šiame gyvenime. Ir dažnai įvairiais būdais siekia prisibelsti į mūsų širdis per vargstančius mūsų bendrakeleivius šioje žemėje.
Dabar mes Jį matome netiesiogiai, o apaštalas Paulius žada, kad matysime Jį akis į akį. Mūsų malda – tiek Mišiose, tiek prie kiekvieno kapo – siekia padėti tiems, kurie dar nepakelia meilės karščio. Mūsų malda už juos yra ir mūsų meilės jiems išraiška, padedanti jiems ir mums vis labiau patirti amžinąją Dievo meilę.
Dievo kvietimas ir šiandien galioja. Ir jis mums kalba: „Pasilikite mano meilėje“ – tame meilės ryšyje su Dievu ir tarpusavio meilėje tiek su gyvais, tiek su tais, kurie jau iškeliavo į Amžinybę. Kiekviena ant kapo šviečianti žvakutė mums teprimena tą Jėzaus kvietimą. Pasilikite Jo meilėje. Amen.
