Šiandien LR Seime vyko konferencija „Tarpkultūrinis ir religinis dialogas“. Renginyje pasisakė Lietuvoje viešintis Visuotinis patriarchas Baltramiejus I bei Europos Vyskupų konferencijų tarybos pirmininkas, Vilniaus Arkivyskupas Gintaras Grušas (pranešimas lietuvių ir anglų k.). Renginį galima peržiūrėti Seimo „YouTube“ paskyroje „Atviras Seimas“.
Konferencijos metu vyko diskusija „Bažnyčių ir religinių bendruomenių reakcija į karą ir konfliktus“, kurią moderavo Europos Parlamento Europos liaudies partijos frakcijos „Tarpkultūrinio ir religinio dialogo“ darbo grupės narė Rasa Juknevičienė.
Konferencija skirta religijų vaidmeniui atsakant į dėl konfliktų kylančius socialinius iššūkius, taip pat tarpreliginiam dialogui siekiant taikos ir konfliktų sprendimo.
Renginį organizavo Europos Parlamento ELP frakcija.
Dalinamės G. Grušo pranešimo tekstu.
Didelė garbė dalyvauti šioje reikšmingoje konferencijoje, kurioje aptariama religinių bendruomenių reakcija į konfliktus ir į karo rykštę. Dėkoju konferenciją surengusiems valdžios pareigūnams ir Europos Parlamento nariams, o ypač dėkoju Jo Šventenybei Patriarchui Baltramiejui, kurio dalyvavimas suteikia šiai diskusijai dar daugiau svarbos ir vertės.
Nuo 2022 m. vasario 24 d., kai prasidėjo plataus mąsto Rusijos agresija prieš Ukrainą, mes čia, Europos širdyje, susidūrėme su būtinybe spręsti visiškai naują situaciją.
Kaip krikščionys mes žinome, kad taika nėra vien tik karo nebuvimas, ji reikalauja pagarbos ir gyvos bendrystės su kiekvienu iš mūsų kaimynų. Vienintelis kelias pirmyn yra per atleidimą ir susitaikymą, o tikrąją taiką kuria tik meilė.
Tačiau žiaurumai, kurių liudininkais tampame, kasdien mums meta iššūkį. Aštuoni milijonai žmonių tapo šalies viduje perkeltaisiais asmenimis, daugelis kirto Ukrainos sienas, ieškodami prieglobsčio užsienyje. Kol kas neįmanoma suskaičiuoti, kiek vaikų buvo atskirti nuo šeimų ir išvežti svetur, o didėjantis našlaičių skaičius, taip pat nekaltų vaikų žūtys ir toliau drasko mūsų širdis. Mus slegia didžiulės destrukcijos vaizdai ir karo atneštos aukos.
Šiandien susiduriame su naujos rūšies karu. Nors jau seniai nuogąstaujame dėl branduolinės grėsmės, kai kuriais atžvilgiais šio karo ginklai yra ne mažiau siaubingi. Susiduriame su „hibridiniu karu“ – t. y. karu, kuris vykdomas ne tik tradiciniais kariniais ginklais, bet ir informaciniu karu, po to ir ekonominiu karu, taip pat teroro aktais. Tačiau tai nėra ir negali būti religiniu karu.
Mums ypač didelį susirūpinimą kelia tai, kad karo naratyvą nuspalvino religinis atspalvis. Maskvos patriarcho Kirilo karingos homilijos mus pribloškė. Kartu mus guodžia daugelio taikos vyrų pozicija.
Jau 2022 m. kovo 13 d., nepraėjus nei mėnesiui nuo konflikto pradžios, Popiežius Pranciškus po Viešpaties Angelo maldos pareiškė: „Dievas yra tik taikos, ne karo Dievas, o tie, kurie remia smurtą, išniekina jo vardą. Dabar tyliai melskimės už tuos, kurie kenčia, ir prašykime, kad Dievas atverstų širdis tvirtam taikos siekiui.“ Iš Maskvos patriarchato ir tų seseriškų bažnyčių, kurios nesutinka nei pritarti karui nei palaiminti jį, pareiškimų žinome, kad karas Ukrainoje taip pat yra ekumeninio susiskaldymo priežastis.
Prieš dvejus metus Konstantinopolio Visuotinis Patriarchatas paskelbė dokumentą „Už pasaulio gyvenimą. Ortodoksų Bažnyčios socialinio etoso link“. Tai pirmasis socialinės doktrinos santrauka, parašyta Ortodoksų pasaulyje. Tame tekste parašyta, kad nedviprasmiškai smerkdama bet kokį smurtą, ji vis dėlto pripažįsta tragišką būtinybę individams, bendruomenėms ar valstybėms, pasitelkiant jėgą, gintis nuo tiesioginės smurto grėsmės, tačiau sistemiškai neapibrėžia „teisingo karo“ sąvokos.
Katalikų Bažnyčios socialinės doktrinos santraukoje skaitome, kad agresyvus karas iš esmės yra amoralus. Tragišku atveju, kai toks karas prasideda, užpultos valstybės vadovai turi teisę ir pareigą organizuoti gynybą netgi panaudodami ginkluotą jėgą. Kad toks jėgos panaudojimas būtų teisėtas, jis turi atitikti tikslius požymius, pradedant tuo, kad turi būti įrodyta, jog visos kitos priemonės, kuriomis galima nutraukti puolimą, yra nepraktiškos arba neveiksmingos.
Skaitant šias ištraukas Ukrainoje vykstančio agresyvaus karo akivaizdoje, į galvą ateina mintis, kad galima siekti socialinės doktrinos, kuri integruotų ortodoksų ir katalikų požiūrį, taip suteikiant dar tvirtesnį pagrindą šiai praktinei vienybei, kurią patiriame šio karo metu.
Šiandien, labiau nei kada nors anksčiau, krikščionių vienybė yra svarbiausias tikslas siekiant užtikrinti tikrą europiečių vienybę.
Apmąstydami karą Ukrainoje, negalime nepastebėti, kad veikiant visos Ukrainos Bažnyčių ir religinių organizacijų tarybai buvo pradėtas tikrasis gailestingosios meilės ekumenizmas, nes kare viskas – net susiskaldymai tampa antraeiliais dalykais. O mūsų, tikinčių vyrų ir moterų, užduotis yra paversti išskirtinę vienybę, kuri realizuojama krizės metu, ilgalaikiu brolišku bendradarbiavimu, vedančiu mus pirmyn ekumeniniu keliu.
Tai ženklai, kuriuos reikia perskaityti. Šiandien, labiau nei kada nors anksčiau, krikščionių vienybė yra svarbiausias tikslas siekiant užtikrinti tikrą europiečių vienybę. Krikščionių vienybė iš tiesų galėtų padėti per atleidimą įveikti istorijos žaizdas, kurios vis dar gyvos mūsų išvargintose žemėse ir ypač tokiose kaip Ukraina, kuri istoriškai buvo tiltu tarp rytų ir vakarų.
Jei krikščionys būtų vieningi – nebūtų skelbiami teisingi karai, būtų tik taikos teisingumas. Jei krikščionys būtų vieningi – pati Europa būtų darnesnė, grindžiama tomis krikščioniškomis vertybėmis, kurias pasaulis nori paneigti, bet kurios egzistuoja ir yra gyvos kiekvienoje Europos tautoje.
Todėl siekdami ekumeninėje kelionėje būtino supratimo ir pažinimo, greta gailestingosios meilės ekumenizmo turime įkūnyti krikščioniškąjį pašaukimą, galintį įveikti bet kokį karo naratyvą. Visi esame broliai ir seserys, Fratelli tutti.
Mūsų ekumeninės pastangos, mūsų tarpusavio supratimas, mūsų klausimai apie tai, kaip būti krikščionimis karo apskritai ir šiuolaikinio karo metu, yra beprasmiai, jei nepradedame nuo pagrindinio šaltinio, iš kurio geriame, mus vienijančio tikėjimo Jėzumi Kristumi.
Jėzuje, kuris yra kelias, tiesa ir gyvenimas, skirtumai yra išgydomi. Būtent Jo žodžio skleidime randame jėgų susitaikyti net su priešais ir, nepaisant tūkstančių sunkumų, kurti teisingesnį pasaulį.
Ir jei krikščioniškosios konfesijos karo metu turi laikytis vienos perspektyvos, tai yra būtent ta, kad savo pamoksluose reikia vėl iškelti Kristų. Jėzuje mes suprantame gilų žmogaus orumą ir kartu su Jėzumi žinome, kad joks karas negali būti išeitis. Mums reikia, kad atsivertų širdys, mums reikalingas susitaikymas, tačiau, kad tai įvyktų, turime ir toliau melstis. Melstis ir darbuotis dėl taikos stebuklo.
Dėkoju!
