Dalinamės Vilniaus arkivyskupo metropolito Gintaro Grušo homilija, sakyta šv. Mišiose už taiką Ukrainoje kovo 13 d. „Imkitės visų Dievo ginklų”, – ragina Europos vyskupų konferencijų tarybos (CCEE) pirmininkas.
Kovo 13 d., malda, prašant taikos Ukrainai, paguodos kenčiantiems ir amžinybės žuvusiems, sklido iš Lietuvos, Vilniaus, Dievo Gailestingumo šventovės.
Europos vyskupų konferencijų taryba paragino visas Europos šalis dalyvauti gavėnios maldos grandinėje už taiką Ukrainoje ir už karo aukas. Šv. Mišios kiekvieną gavėnios dieną aukojamos vis kitoje Europos šalyje.
Susirinkome šiandieną melstis už taiką. Meldžiame iš tikrųjų stebuklo. Kaip ką tik minėjome tą stebuklą, kuris įvyko pas mus kovo 11-ąją prieš 33-ejus metus.
Deja, Ukrainoje daug kraujo išlieta, todėl taip svarbu mums melsti Dievo gailestingumo.
Šiandienos pirmąjame skaitinyje girdime, kaip Naamanas nori stebuklo. Jis keliauja sunkią tolimą kelionę, pasiruošęs daryti viską, didžius veiksmus, kad tik sulauktų iš Dievo stebuklo. Tai primena mums, jog ir anais laikais karaliai suprato, kad jie visko negali išspręsti vieni. Izraelio karaliaus reakcija, kai gauna Aramo karaliaus laišką, parodo, ką jis galvoja, – kad jam bando paspęsti spąstus.
Bet pranašas Eliziejus, sužinojęs apie situaciją, pasikviečia Naamaną pas save, kad parodytų, jog Izraelyje esama pranašo. Girdėjome ir Naamano reakciją, kai Dievas buvo pasirengęs jį išgydyti, padaryti tą stebuklą, bet ne taip, kaip jis tikėjosi. Naamanas įsivaizdavo kitaip: kad pranašas ateis, prisilies. O pasiunčia jį praustis upėje. Ir pats sako: pas mus geresnių upių yra, kam man taip daryti? Toks žmogiškas užsispyrimas, noras, kad Dievas veiktų pagal mūsų nuostatas ir darytų stebuklus tokiom sąlygom, kaip žmogus nori, matosi ir šiandienos Evangelijoje.
Joks pranašas nepriimamas savo tėviškėje. Bet kad mes tą suprastume, prisiminkime kontekstą, kur šie žodžiai buvo tarti. Po pasninko Jėzus ateina į savo miestelio sinagogą pačioje tarnystės pradžioje ir skaito pranašo Izaijo pranašystę: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų“ (Lk 4,18–19). Ir tada Jis jiems taria: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai.“ Evangelijoje sakoma: „Visi jam pritarė ir stebėjosi maloningais žodžiais, sklindančiais iš jo lūpų“ (Lk 4,21–22).
Tada atėjo pasikeitimo žmonių širdyse momentas, kai jie tarė: ar tai ne Juozapo sūnus? „Padaryk ir čia, savo tėviškėje, darbų, kokių girdėjome buvus Kafarnaume“ (Lk 4,22–23). Ir staiga vėl žmogus reikalauja, kad Dievas šoktų pagal jo dūdelę, kad padarytų stebuklų, bet taip, kaip jis nori, kad Dievas veiktų.
Priprantame ir nebematome Dievo veikimo, nebematome Jo galybės.
Priprantame ir nebematome Dievo veikimo, nebematome Jo galybės. Dažnai laukiame, kad Jis sutvarkytų dalykus taip, kaip mes įsivaizduojame, kad jie turėtų būti sutvarkyti. Mes, kaip tie Nazareto miesto gyventojai, norime Jo stebuklų čia ir dabar.
Šiandienos žmogus pamiršta apie Dievą, apie jo galybę ir stengiasi sutvarkyti dalykus savo rankomis: išspręsti situacijas ginklais, diplomatija. Labai tikslūs buvo Apaštalinio Nuncijaus Ukrainoje Visvaldo Kulboko žodžiai: „Nematau diplomatinio sprendimo šiai krizei. Turime melsti taikos stebuklo.“
Matydami karo žiaurumą pamirštame apie dvasinį karą, kuris vyksta. Mūsų kova – visai kitoje plotmėje nei mes ją matome televizijos ekranuose. Apaštalas Paulius efeziečiams rašė: „Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose. Todėl imkitės visų Dievo ginklų, kad galėtumėte piktąją dieną pasipriešinti ir, visa nugalėję, išsilaikyti“ (Ef 6,12–13). Jis jiems rašė: „Apsiginkluokite visais Dievo ginklais, kad galėtumėte išsilaikyti prieš velnio klastas“ (Ef 6, 11).
Dievas tikrai nori taikos, nori ramybės mūsų širdyse ir pasaulyje. Bet Jis ir mūsų prašo būti Jo kariais toje dvasinėje kovoje.
Ir Paulius pridėjo: „Tad stovėkite, susijuosę strėnas tiesa, apsivilkę teisumo šarvais ir apsiavę kojas ryžtu skleisti taikos Evangeliją. O svarbiausia, pasiimkite tikėjimo skydą, su kuriuo užgesinsite visas ugningas piktojo strėles. Pasiimkite ir išganymo šalmą bei Dvasios kalaviją, tai yra Dievo žodį. Kiekvienu metu melskitės Dvasioje visokeriopomis maldomis ir prašymais. Be paliovos budėkite, malda užtardami visus šventuosius“ (Ef 6,13–18).
Mes tą ir darome. Kovojame maldos ginklais. Dievas tikrai nori taikos, nori ramybės mūsų širdyse ir pasaulyje. Bet Jis ir mūsų prašo būti Jo kariais toje dvasinėje kovoje. Kaip Marija kvietė įvairiuose apsireiškimuose: melskitės, melskitės, melskitės, taip ir šventajai Faustinai apreikšta: kaip svarbu nuolat melsti Dievo gailestingumo sau ir visam pasauliui. Šiandien – ypač Ukrainai.
Marija Fatimoje prašė melstis už Rusijos atsivertimą. Bet kaip kare, taip ir maldoje reikia ištvermės ir aukos dvasios. Tokią karo lauke ištvermę ir auką rodo mums Ukrainos žmonės. Mes jų pavyzdžiu turime semtis tos ištvermės ir aukos dvasios mūsų maldoje, mūsų dvasinėje kovoje.
Kaip gražiai sutampa, kad Lietuvoje už Ukrainą meldžiamės tą dieną, kai švenčiame popiežiaus Pranciškaus išrinkimo dešimtmetį. Popiežius be perstojo visus metus kviečia pasaulį į maldą už taiką. Jis 2015-aisiais paskelbė Gailestingumo metus. Atvykęs į Lietuvą 2018-aisiais kvietė mus melstis už taiką ir prisiminti mūsų praeitį, kad tokie nusikaltimai nesikartotų. Ir jis Dievo Apvaizda pasiuntė lietuvį arkivyskupą Visvaldą Kulboką, kaip savo pasiuntinį, į Ukrainą 2021 metais, prieš pat prasidedant karui.
Mes esame labai susiję su Ukrainos žmonėmis. Todėl ir mūsų malda turi būti atnaujinta ir ištverminga, nenuleidžiant rankų, kad taika įsitvirtintų Ukrainoje ir visam pasauly. Amen.
