Gruodžio 3 d. įžengėme į ypatingą liturginių metų laiką, skirtą pasirengti Kalėdoms. Pradedame eiti advento keliu. Taip pat pirmąjį advento sekmadienį prasideda nauji liturginiai metai, per kuriuos Bažnyčia peržvelgia visus Kristaus gyvenimo, veiklos ir atpirkimo slėpinius.
Žodis „adventas“ yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio „adventus“, reiškiančio „atėjimą“. Tai laikas, kuris parengia mus švęsti Įsikūnijimo slėpinį – Dievo Žodžio atėjimą į šį pasaulį.
6 amžiuje Romos krikščionys susiejo adventą su Kristaus atėjimu. Tačiau jie turėjo galvoje ne pirmąjį jo „atėjimą“ Betliejaus ėdžiose, o antrąjį – dangaus debesyse kaip pasaulio teisėjo. Tik viduramžiais advento laikotarpis buvo aiškiai siejamas su pirmuoju Kristaus atėjimu per Kalėdas.
Šiuo laikotarpiu esame kviečiami dar labiau atsigręžti į esmines vertybes, tiesos žvilgsniu pažvelgti į savo vidinį pasaulį, atnaujinti dvasinį gyvenimą. Tai laikas, kuriame savo artimui turime būti besidovanojančios ir patarnaujančios meilės paveikslu. Advente giliau pažvelgiame į save, įvertiname savo buvimą bei elgesį su artimu.
Kiekvienas savyje turime gyvenimo paraščių, iš kurių būtina vėl sugrįžti į švarraštį.
Kiekvienas savyje turime gyvenimo paraščių, iš kurių būtina vėl sugrįžti į švarraštį. Kiekvienas žmogus, krikšto sakramentu priklausydamas Bažnyčiai, yra kviečiamas kažko atsisakyti, kad kuo giliau pajustų turėjimo prasmę. Tai laikas atsisakyti gero vardan geriausio, laikino vardan amžino, tikro vardan vienadienio ir praeinančio, asmeniško vardan šalia esančio šypsenos. Tad tai laikas, kuriame atsisakyti kažko man būtino (pasninkauti) ir stengtis pastebėti šalia esantį žmogų, kuriam reikia pagalbos, užuojautos, gero žodžio, paramos tampa man asmeniškai būtina, kad eičiau, kad augčiau, kad būčiau.
Nėra lengva šventiniame šių dienų šurmulyje, tarp pirkinių, šviesų ir džiugių melodijų, turėti omenyje, jog adventas yra skiriamas susikaupimui. Tačiau tik advento laukime galime geriau suprasti ir įvertinti patį Kalėdų stebuklą. Kalėdų šviesoje krikščionio gyvenimas įgyja naują prasmę. Dievo meilė mums įgauna regimą pavidalą. Tik Kristaus atėjimo šviesoje tikėjimas tampa adventiniu – būsimo apreiškimo laukimu.
