Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila: nuostabi tikėjimo šventė

Rugsėjo 8-15 dienomis Lotynų Amerikoje, Ekvadore, vyko Tarptautinis eucharistinis kongresas. Jame dalyvavo keli atstovai iš Lietuvos, o tarp jų buvo ir Vilkaviškio vyskupas Rimantas NORVILA. Gerbiamas ekscelencija sutiko papasakoti apie šį renginį ir atsakyti į kelis „XXI amžiaus“ klausimus.

Tarptautinis eucharistinis kongresas vyko Šilinių atlaidų Šiluvoje dienomis, todėl šiemet maldininkai Jūsų juose nematė. Ar pirmąkart Jums būnant vyskupu taip nutiko?

Iš tiesų, kiek pamenu, per didžiuosius Šiluvos atlaidus kaip vyskupas nedalyvavau pirmą kartą. Taip nutiko, nes vykau į svarbų bažnytinį renginį – Eucharistinį kongresą toli už Atlanto. Tokia Bažnyčios praktika, kad šalies Vyskupų konferencijos skiria delegatą tarptautiniams Eucharistiniams kongresams. Jau kuris laikas ši pareigybė paskirta man. Tad Ekvadore vykęs kongresas jau penktasis, kuriame teko dalyvauti. Šį kartą kongreso data sutapo su atlaidų Šiluvoje data.

Gal pirmiausiai papasakokite apie tai, kas yra tas Tarptautinis eucharistinis kongresas, kokia jų istorija, kelintąkąrt jis vyko šiemet?

Šiemet Ekvadoro sostinėje Kite vykęs Tarptautinis eucharistinis kongresas – jau 53-asis. Šių kongresų ištakos – dar XIX amžiuje, Prancūzijoje. Tuo metu šioje šalyje, galėtume sakyti, nuvilnijo eucharistinio pamaldumo banga. Jos atgarsius atspindi „Marijos radijo“ Lietuvoje jau kuris laikas tęsiami šventojo kunigo Petro Juliano Eimaro knygos apie eucharistinį pamaldumą skaitymai. Jie tiesiog stebina giliu dvasiniu įžvalgumu apie Eucharistiją, Jėzaus buvimą joje, pamaldumą į Viešpatį Švenčiausiame sakramente. Kaip tik šio šventojo, taip pat tuo metu gyvenusio monsinjoro Gastono de Ségur, dar kelių kitų šį pamaldumą anuomet skatinusių katalikų pastangomis labai išplito Švenčiausio sakramento adoracijos.

Taip pat plėtėsi ir piligriminių kelionių praktika į šventoves, saugančias praeities eucharistinių stebuklų atminimą. Buvo organizuojamos ir konferencijos, susibūrimai siekiant padėti geriau pažinti, aptarti Eucharistijos slėpinį platesniame tikinčiųjų rate. Tuomet taip pat kilo idėjos eucharistinį pamaldumą plėsti, išnešti į didesnes erdves. Taip atsirado ir eucharistinių kongresų praktika. Pradžioje mažesnių, o vėliau – ir tarptautiniu mastu. Pirmuoju tarptautiniu Eucharistiniu kongresu laikomas 1881 metais vykęs tarptautinis Eucharistijos mylėtojų susibūrimas Lilyje. Kongresas pranoko lūkesčius ir davė pradžią tolimesniems tokiems kongresams. Jie tęsiasi iki mūsų dienų išlaikant nuo pat pradžių jiems parinktą pavadinimą.

Tolimesni Eucharistiniai kongresai vyko Prancūzijoje, Šveicarijoje, Belgijoje. Popiežiaus Leono XIII kvietimu jau aštuntasis Eucharistinis kongresas 1893 metais vyko Jeruzalėje.

Vėlesniais metais po Antrojo pasaulinio karo Tarptautiniai eucharistiniai kongresai įgavo maždaug ketverių metų ritmą. Tiesa, priešpaskutinis, Budapešte Vengrijoje vykęs kongresas, dėl pandemijos buvo metais pavėlintas. Kai kuriuose kongresuose dalyvauja dešimtys tūkstančių dalyvių, kai kuriuose šimtai tūkstančių, yra buvę ir virš milijono. 2016 metais Filipinuose, Cebu mieste eucharistinėje procesijoje valstybės institucijų duomenimis dalyvavo apie milijonas tikinčiųjų, o kongreso uždarymo šv. Mišiose – daugiau kaip du milijonai. Ir prieškaryje kai kurie kongresai suburdavo labai gausias tikinčiųjų minias. Tai tikrai nepakartojama tikėjimo, bažnytinės bendrystės patirtis.

Šių metų  Eucharistinio kongreso tema  „Brolybė pasauliui išgydyti“. Tai ir atliepas į karinių konfliktų tikrovę, solidarumo pasaulyje stoką, ir siekis paskleisti žinią, kad Kristus kviečia ir veda į vienybę, žmonių tarpusavio artimesnę bendrystę. Šią mintį savo sveikinime plėtojo ir popiežius Pranciškus. Jis minėjo jog: „… nuo pat pirmųjų Bažnyčios amžių buvo aiškiai suvokiamas glaudus ryšys, kuris sieja Eucharistiją ir žmonių brolybę“.

O kodėl šiemetinis kongresas surengtas būtent Ekvadore? Kuo ši Lotynų Amerikos šalis ypatinga, kad renginio vieta pasirinkta būtent ji?

Šiemet kongresas buvo siejamas su Ekvadoro iškilmingo pasiaukojimo Švenčiausiai Jėzaus Širdžiai 150-osiomis metinėmis. Jei gerai žinau, tai buvo vienas pirmųjų pasaulyje ar pats pirmasis tokio pobūdžio pasiaukojimas. Jam prisiminti, prasmingiau įkūnyti, tai progai taip pat buvo pastatyta Nacionalinė pasiaukojimo bazilika – didžiulė šventovė, ko gero, pats didžiausias ir aukščiausias statinys visoje šalyje tuo metu. Ir pasiaukojimui ir šiai statybai tuo metu susijungė visa šalis: ir tikintieji, ir šalies vadovai. Kad būtų galima bent kažkiek suvokti šios šventovės dydį, galima prisiminti jog jos aukštis – 115 metrų, o  ilgis – 140 metrų, kai, pavyzdžiui, Kaune esanti paminklinė Kristaus Prisikėlimo Bazilika yra 69 metų ilgio. Įvertinant šių bažnyčių dydžius,  į šventovę Kite, ko gero, būtų galima sutalpinti bent penkias Kauno Prisikėlimo bazilikas. Kai maža mūsų delegacija iš Lietuvos pirmą kartą vykome aplankyti šią baziliką, mus vežęs vairuotojas su didžiausiu entuziazmu pasakojo apie šią šventovę, kartu paminėdamas, kad ji pastatyta ant pusiaujo ir ją statant taip pat buvo brandinama mintis, jog iš šios vietos Dievo meilė, pamaldumas į Švenčiausiąją Jėzaus Širdį, kaip iš pasaulio centro, sklis į visą pasaulį. Jo žodžiuose ir mūsų dienomis atsispindėjo anuomet, prieš 150 metų buvusio pakilimo ir entuziazmo aidai, didelis savo šalies patriotizmas. Ten būnant ši mintis apie Dievo meilę sklindančią iš pusiaujo – geografinio pasaulio centro į visas šalis, labai gyvai ir pagaunančiai nuskamba.

Ar žinote duomenis, iš kiek pasaulio šalių atstovai kongrese dalyvavo, kiek jų buvo, iš kur atvyko daugiausiai? Matyt, europiečių ir azijiečių buvo mažiau?

Daugiausia dalyvių buvo, be abejo, iš Pietų ir Centrinės Amerikos. Dėl didelio atstumo ir kelionės kaštų europiečių, savaime suprantama, buvo mažiau. Iš Azijos teko sutikti dalyvių iš keleto šalių. Ypač įsidėmėjau svečius iš Taivano, kur tarp katalikų stipri eucharistinio pamaldumo tradicija. Pamenu, 51-ajame Eucharistiniame kongrese Filipinuose 2016 metais Taivano delegacija buvo ypač gausi, net keli šimtai tikinčiųjų. Tikslaus kongreso Ekvadore dalyvių skaičiaus neteko sužinoti, kiek pamenu, atstovaujam buvo apie 70-čiai šalių, kuriose daugiau katalikų. Gana gausi delegacija buvo iš tolimosios Australijos. Būtent dėl to, kad kitas – 54-asis – Tarptautinis eucharistinis kongresas 2028 metais vyks šioje šalyje, Sidnėjaus mieste.

Papasakokite apie kongreso eigą, kur ir kaip vyko darbas, ką jame sužinojote, su kuo turėjote galimybę artimiau pabendrauti? Skaičiau apie įvairių pasaulio šalių vyskupų pasisakymus, kas Jums labiausiai įsiminė?

Sekmadienio rytą Kongresas prasidėjo šventomis Mišiomis senajame Kito oro uoste. Tai labai didelė atvira erdvė, kurioje galėjo sutilpti gausus dalyvių skaičius. Atidarymo pradžioje buvo transliuojamas ir popiežiaus Pranciškaus vaizdo sveikinimas visiems Kongreso dalyviams, organizatoriams. 

Kasdien Kongreso programoje vyko Eucharistijos šventimas, atskiroje koplyčioje Švč. Sakramento adoracija. Mažesnėje erdvėje, nesutelpant visiems norintiems dalyvauti adoracijoje, ji buvo įkurdinta daug didesnėje patalpoje.

Kasdien vykdavo konferencijos, buvo dalijamasi liudijimais, kaip Eucharistija praturtina, augina, keičia kasdienį gyvenimą bendruomenėse, parapijose, vienuolijose. Keletas liudijimų, papildytų ir vaizdo medžiaga, buvo siejami su misijomis Amazonės baseine, ten gyvenantiems vietinių genčių žmonėms. Buvo prisimintas ir neseniai vykęs Amazonės regiono sinodas.

Vakarais buvo galima susipažinti ir su Ekvadoro kultūra, šalies žmonių gyvenimu. 

Šeštadienio šventos Mišios vyko pavakare svarbioje Kito miesto Šv. Pranciškaus aikštėje ir po jų visi dalyviai jungėsi į eucharistinę procesiją senamiesčio gatvėmis į mano jau paminėtą Nacionalinę pasiaukojimo baziliką. Visas procesijos kelias buvo išklotas, gal tikriau išpuoštas nepertraukiamu gėlių kilimu. Įvairios bendruomenės, žmonių grupės po nedidelį plotą gatves buvo išpuošę įvairiais ornamentais, atvaizdais, sukomponuotais iš gėlių žiedų, jų žiedlapių. Nebus per stipru pasakyti, jog šis vaizdas atrodė tiesiog pritrenkiantis. Gal apie pusantro kilometro ilgio ir viso gatvės pločio vientisam kilimui, matyt, reikėjo ne mažiau kaip šimtų tūkstančių, jei ne milijono natūralių gėlių žiedų. Jį suruošti dirbo šimtai, gal net tūkstančiai žmonių. Apie tai kalbant galima prisiminti ir kelionėje girdėtą pasakojimą, jog Ekvadore auginama labai daug gėlių, ypač rožių. Todėl sakoma jog ekvadoriečiui pasiperšant sužadėtinei dovanoti keletą rožių būtų per mažai. Jų tokia proga turėtų būti bent šimtas. Taigi ruošiantis eucharistinei procesijai Viešpačiu buvo padovanota gal ir koks milijonas.

Šeštadienio procesijai ir Kongreso uždarymo šventoms Mišioms rugsėjo 15 dieną, sekmadienį, vadovavo popiežiaus legatas kardinolas Baltazar Enrique Porras Cardozo iš Venesuelos. Šiose šventose Mišiose daugiau kaip 1600 vaikų iš visos šalies priėmė Pirmąją Šventą Komuniją. 

Kongrese vykusios konferencijos buvo labai turtingos savo turiniu. Sunku būtų kažką išskirti, mačiau labai daug svarbių, kartu įdomių dalykų. Galima trumpai paminėti keletą labiau įsiminusių įžvalgų. Pavyzdžiui, Eucharistija, švenčiama bendruomenėje, stiprina tarpusavio pasitikėjimą, taip labiau tampame broliais ir seserimis Kristuje. Eucharistija skatina socialinį aktyvumą, artimo meilės darbus. Eucharistija ugdo amžiną meilę Kūrėjui, bet taip pat ir artimui. Eucharistija ypač mus priartina prie laisvos Kristaus aukos ir įkvepia mus laisvai meilės aukai. Eucharistijos šventimas mus nuolat skatina susitaikinimui. Susimąstyti paskatino ir Santo Domingo arkivyskupo Francisco Ozoria Acosta mintis, jog jokia sielovadinė veikla negali pakeisti Eucharistijos. Tai, žinoma, tik padrikos mintys iš daug platesnio konteksto. 

Gerai įsiminė ir daug paprastų kasdieninių momentų kongrese. Pavyzdžiui, kasdien atskiroje erdvėje buvo klausoma išpažinčių. Nesirinkdamas nuodėmklausio, Susitaikinimo sakramento malone pasinaudojau ir aš. Po išpažinties su patarnavusiu kunigu pasikeitėme dar keliais sakiniais. Pasirodo, nors jis gimęs ir augęs Niujorke, šiuo metu kunigas ir vienuolis, o jo močiutė lietuvė.

Kitas įsiminęs epizodas susijęs su šventomis Mišiomis. Po jų šventimo vienas iš vyskupų supainiojęs pasiėmė ne savo, bet mano mitrą, pijusę ir vyskupišką kryžių, dovanotą kongreso organizatorių. Kai kitą dieną apie tai pasipasakojau vienam iš šalia buvusių ekvadoriečių vyskupų (beje, po kongreso popiežius Pranciškus jį paskyrė kardinolu), jis apie tai pasakė ir netoliese buvusiam Kito arkivyskupui. Šis, sužinojęs, kad aš iš taip toli atvykau į kongresą, nieko nelaukdamas nusikabino nuo kaklo savo kryžių ir savomis rankomis jį uždėjo man. Taip pat tuoj iš krepšio išėmė savo atsarginę pijusę ir uždėjo man ant galvos. O pats ėjo aukoti Mišių be kryžiaus. Pirmoji mintis, kuri tuomet atėjo į galvą, buvo. jog šis jo gestas labai atitiko ir kongreso temą – brolybė gydo pasaulį.

Kaip reziumuotumėte šį renginį? Kokį esminį įspūdį jis Jums paliko?

Labai šilta, miela, nuoširdi  Dievo tautos, galėtume sakyti, geriausio jos branduolio, bendrystė. Su kažkuo dalijantis įspūdžiais po kelionės išsprūdo toks apibūdinimas – geriausio Bažnyčios koncentrato susitikimas. Dalyvaudamas kongrese taip pat turėjau galimybę pažinti, kokį nepaprastą, pozityvų indėlį į Pietų Amerikos kultūras įnešė krikščionybė. 

Nacionalinių delegatų susitikime, aptariant kongresą, ypač buvo pabrėžiamas šiltas, broliškas ekvadoriečių priėmimas, gera Kongreso organizavimo patirtis. Taigi šis Eucharistinis kongresas buvo tiesiog džiugi, miela, nuostabi tikėjimo šventė.

Ekvadoras – valstybė Lotynų Amerikos žemyno šiaurės vakaruose, prie Ramiojo vandenyno, jos plotas 283 561 km², o gyventojų – daugiau kaip 17 milijonų. Taigi plotu keturiskart didesnė už Lietuvą, o gyventojų – bent šešiskart daugiau. Žinoma, nemaža dalis dėl Andų kalnų negyvenama. Įdomu, o kokia šioje šalyje Katalikų Bažnyčios padėtis? Kiek čia yra vyskupijų, maždaug kokia dalis save laiko katalikais, kaip jie aktyviai lanko bažnyčias? Gal patys Ekvadoro atstovai apie tai pasakojo?

Pirmiausia, ko gero, reikėtų pastebėti, jog tai ne tik šalis, kurioje yra geografinis pasaulio centras. Ji turi kelis, labai skirtingus gamtinius regionus, kurie taip pat daro įtaką ir sielovados savitumams. Pajūris – tai tropinė zona, kur visada šilta, drėgna, daug žalumos, kurortinė nuotaika. Kiek toliau nuo vandenyno per visą šalį eina Andų kalnų grandinė. Kai kurių viršukalnių aukštis virš penkių ir net virš šešių kilometrų. Kalnų zonoje gyvenimas gana skirtingas. Aukščiau ir daug vėsiau. Pavyzdžiui, pati sostinė yra beveik trijų kilometrų aukštyje. Dar vienas regionas –  pats didžiausias, jis yra apie 48 procentai šalies teritorijos, tai Amazonės baseino, tropinių miškų regionas, kur gyvena daugiausia senųjų vietinių gyventojų gentys. Ir jų kultūra, ir religinė patirtis gana skirtingos. Ten daugiausia darbuojasi misionieriai, nešdami sunkią skurdo ir įvairių tropinių ligų naštą. Šiuose regionuose ypač dažni maliarijos, dengės, geltonojo drugio atvejai. Vietiniai gyventojai prie šių sąlygų labiau prisitaikę, tačiau iš kitur atvykę kunigai ir seserys vienuolės misionieriai dažnai sudeda daug aukų. Šio regiono sielovada labiau paremta simbolių kalba, kad vietiniai gyventojai geriau suprastų. Kongreso metu buvo paminėta, jog rengiamas ir šioms gentims specialus katekizmas, labiau naudojant simbolių, įvaizdžių kalbą.

Kiek buvo galimybių pasikalbėti su šios šalies dvasininkais, supratau, kad sekmadienio Mišių lankomumas gerokai didesnis nei mūsų šalyje, statistiškai arti 20 procentų, kai kuriuose regionuose ir – iki 70 procentų. Katalikai – šalies gyventojų dauguma, apie 94 procentai. Bažnyčia pakankamai gyva ir gyvybinga. Čia labai stipri marijinio pamaldumo tradicija. 

Gal žinote, ar Ekvadore eina katalikiška spauda, ar yra laikraščių, žurnalų?

Sutikau tik Ekvadoro „Marijos radijo“ bendradarbius. Jų misija labai vaisinga. Dėl spaudos nežinau, tačiau svarbu prisiminti, kad visoje Pietų ir Centrinėje Amerikoje dominuoja ispanų kalba ir, be abejo, jie gali naudotis daug turtingesne leidybos, radijo ir televizijos transliacijų skleidžiama religine žinia.

O kokį įspūdį paliko ši šalis, jos sostinė Kitas? 

Dar kartą paminėsiu jog šis apie 2 milijonus gyventojų turintis miestas yra įsikūręs seno inkų miesto vietoje, aukštai kalnuose. Kai kurios miesto vietos siekia tris kilometrus virš jūros lygio. Pirmas dienas jaučiasi ir deguonies stygius. Tokiame aukštyje jau nėra nei ligas pernešančių uodų, ar kitokių vabzdžių. Puikiai jaučiasi tik katės. Naktys visu metus gana vėsios, tik apie 8-9 laipsniai šilumos. Dieną sušyla iki 19-21 laipsnio, jei saulėta. Dažnai lyja, nors Kongreso metu nelijo nei vieną dieną. Kaip pasakojo viena vietinė gyventoja, tai buvo išimtis.

Negali nepastebėti, jog Kitas labai švarus miestas. Ypatingas jo senamiestis, labai turtingas ispaniškojo laikotarpio paveldu. Kiek skaičiau, šis senamiestis pirmasis pasaulyje iš miestų centrų UNESCO buvo įtrauktas į pasaulio paveldo sąrašą. Bažnyčių puošyba, auksuoti medžio drožiniai, įrengiant altorius tiesiog stebina. Panašių analogų Lietuvoje net neturime.

Kito unikalumas ir mieste ant Paneciljo kalvos pastatyta, kaip vietiniai mini, pati didžiausia Marijos skulptūra pasaulyje, laiminanti ir sauganti Kito miestą ir visą šalį. Ši Marijos skulptūra matoma iš daugelio miesto vietų. Ji sukurta pagal pasakojimą apreiškimo knygoje, tik mums neįprastos išvaizdos – su angelo sparnais. Ši Marijos skulptūra atverta lankymui ir pašventinta 1975 metais. Postamento viduje yra muziejinė ekspozicija, per ją galima užlipti į terasą iki Marijos kojų, iš kur gerai matosi įspūdinga miesto panorama. Tai tam tikra analogija Brazilijoje, Rio de Žaneire esančios Viešpaties Jėzaus skulptūros, tik kiek mažesnė.

Dėkoju už pasidalijimą įspūdžiais. Tikimės, kad skaitytojai, juos išgirdę, pasidarys išvadas apie tai, ką tikėjimas ir Švenčiausioji Mergelė Marija reiškia šios pusiaujo valstybės gyventojams.

Vysk. Rimanto NORVILOS nuotraukos