Trečiadienio rytą per Šv. Petro aikštėje vykusią kassavaitinę bendrąją audienciją, tęsdamas pastarųjų mėnesių katechezių ciklą apie uoliuosius Evangelijos liudytojus, popiežius Pranciškus pristatė XX amžiuje Prancūzijoje gyvenusią garbingąją Dievo tarnaitę (kandidatę į palaimintąsias ir šventąsias) Madeleine Delbrêl.
Madeleine Delbrêl (1904–1964) buvo poetė ir mistikė, taip pat socialinė darbuotoja, daugiau kaip trisdešimt metų gyvenusi tarp darbininkų Paryžiaus priemiestyje. Gimusi netikinčioje šeimoje ir pati save laikusi agnostike, būdama dvidešimties, per tikinčių draugų liudijimą Madeleine sutiko Viešpatį. Kaip vėliau ji rašė, „tuštuma, kuri šaukė jos kančioje“, buvo Dievo troškimas. Tikėjimo džiaugsmas paskatino ją brandžiai rinktis Dievui visiškai paaukotą gyvenimą ir pagal evangelinio neturto dvasią dalytis paprastų žmonių gyvenimu. Matydama vargstančių žmonių kančią ji jautėsi pašaukta būtent tarp jų ir kartu su jais išgyventi Jėzaus meilę. Ji rinkosi tarnauti vargstantiesiems, taip meile atsidėkodama už Jėzaus meilę.
Pranciškus sakė, kad, pasirinkusi tokį gyvenimą, Madeleine Delbrêl suprato ir savo pavyzdžiu moko, kad evangelizuodami mes patys tampame evangelizuojamaisiais, mus pačius perkeičia Žodis, kurį skelbiame. Perfrazuodama garsiuosius šv. Pauliaus žodžius „Vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos“, Madeleine sakydavo: „Vargas man, jei evangelizavimas manęs pačios neevangelizuotų“. Tai ji konkrečiai patyrė savo gyvenime, daug metų gyvenusi marksistinės ideologijos persmelktame darbininkų rajone. Jos pavyzdys moko, kad bendravimas su netikinčiaisiais skatina tikintįjį nuolat peržiūrėti savo tikėjimą, sakė popiežius ir ragino visada atsiminti, kad Evangelijos skelbimo pašaukimo akivaizdoje neįmanomas neutralumas: arba vykdome pašaukimą, arba traukiamės atgal.
Žvelgdami į šią Evangelijos liudytoją, sakė Pranciškus, mes taip pat mokomės, kad kiekvienoje mūsų gyvenimo situacijoje, asmeninėje ar socialinėje aplinkoje Viešpats yra šalia ir kviečia mus įsilieti į pasaulio džiaugsmus ir vargus.
