Didįjį penktadienį Šv. Petro bazilikoje po kanauninkų rytmetinės Valandų liturgijos tikintieji turėjo galimybę pagerbti Šventojo Kryžiaus relikviją. Pavakare bazilikoje vyko Viešpaties kančios pamaldos, kurioms, pavaduodamas sergantį popiežių Pranciškų, vadovavo Rytų Bažnyčių dikasterijos prefektas kardinolas Claudio Gugerotti. Homiliją sakė popiežiaus namų pamokslininkas tėvas Roberto Pasolini OFM cap.
Didįjį penktadienį Bažnyčia pagerbia ir apmąsto ne Dievo nesėkmę, bet jo paslaptingą ir tuo pat metu paradoksalų triumfą ant kryžiaus, sakė pamokslininkas. Dabartiniais laikais, kai kiekviename žingsnyje susiduriame su dirbtinio intelekto siūlomomis galimybėmis, Kristaus kančios ir mirties slėpinys mums siūlo kitokią išmintį – kryžiaus išmintį, kuri ne skaičiuoja, bet myli. Pasaulyje, kuriame algoritmai mums sako, ko trokšti, apie ką galvoti ir netgi kuo būti, Kryžius sugrąžina mums tikrą pasirinkimo laisvę, pagrįstą ne veiksmingumu, bet meile, kuri pati save atiduoda.
„Savo kūno dienomis jis siuntė prašymus bei maldavimus su balsiu šauksmu bei ašaromis į tą, kuris jį galėjo išgelbėti nuo mirties, ir buvo išklausytas“ (Žyd 5, 7–9), – rašo Laiško žydams autorius. Kaipgi buvo išklausytas? Argi šitaip Dievas išklauso labiausiai kenčiančių ir į neviltį patekusių žmonių maldas? Jei Tėvas nepasigailėjo savo Sūnaus, tai kaip jis pasielgs su mumis, kai kreipsimės į jį su savo rauda?
Tačiau iš tikrųjų, sakė pamokslininkas, Tėvas išklausė Sūnaus maldą. Kristus neišvengė kryžiaus kančios, bet ant to kryžiaus jis tapo pasaulio Gelbėtoju. Dievas leido Kristui kentėti, bet palaikė jo širdį, stiprino jį, kai jis aukojo didžiausią meilės auką, meilės, kuri skirta netgi priešams. Kristus ne tik kentėjo, bet jis priėmė kančią su tokia laisve, kad pavertė ją išganymo keliu. Šis kelias atviras kiekvienam, kas pasitiki Tėvu ir net tamsiausiose kelionės atkarpose leidžiasi jo vedamas.
Tėvas Pasolini homilijoje paminėjo, kad šis Didysis penktadienis švenčiamas Jubiliejaus metais. Skelbdamas Šventuosius metus popiežius Pranciškus priminė, kad Kristus yra mūsų viltis, kad jis yra tarsi inkaras, o tikėjimas į jį yra tarsi inkaro grandinė, kurios mes visi esame įsikibę. Tačiau turime sąžiningai pripažinti, kad ne visada lengva tvirtai laikytis tikėjimo, ypač kai ateina kryžiaus patirties valandos, kai mus pasiveja blogis, kai aplanko kančia, kai jaučiamės vieniši ar apleisti. Štai kodėl svarbu, sakė pamokslininkas, priimti Laiško žydams kvietimą su visišku pasitikėjimu artintis prie kryžiaus ir jame atpažinti malonės sostą, kad gautume gailestingumą ir rastume malonę. (plg. Žyd 4, 16).
Tai nereiškia, kad baimė staiga išnyks ir kad mūsų kelias staiga taps saugus. Tačiau tai reiškia, kad šiandien, Jubiliejaus metais švęsdami Kristaus kančios Didįjį penktadienį, mes, krikščionys, pasirenkame kryžiaus kelią kaip tikrąjį gyvenimo kelia, baigė homiliją popiežiaus namų pamokslininkas.
