Į Kalėdų slėpinį lengviau įsigiliname per Kristaus gimimo pasakojimą pagal šv. Luką. Nuo amžių žmonės meiliai žvelgė į naujagimį, gulintį ėdžiose, į Mergelę, jo Motiną, vystančią jį vystyklais, į varganumą, kurį Dievas išsirinko tapdamas žmogumi. Angelai naktį skelbia: „Garbė Dievui“, tačiau žmonių širdyse pirmiausiai randa atgarsį ramybės pažadas.
Mes neatmetame šio žmogiško ėjimo slėpinio link su sąlyga, kad jis vestų mus anapus Jėzaus žmogystės. Marijos Sūnus yra žmogumi tapęs Dievo Sūnus, pasak šv. Jono Prologo, Žodis, tapęs kūnu. Kūdikis, kurį motina parodo piemenims, o paskui išminčiams, yra „Dievas, gimęs iš Dievo, tikras Dievas, gimęs iš tikro Dievo“.
Krikščionys švenčia jo gimimą ir pasirodymą tuo metų laiku, kuomet mūsų pusrutulyje ima ilgėti diena, nes apie Jėzų buvo paskelbta, kad jis yra kaip „Tekanti saulė, ateinanti mūsų aplankyti, šviesa iš aukštybių tamsybėse esantiems“ (Lk 1, 78–79), ir jis prisistatė žmonėms kaip pasaulio šviesa.
Dienos nuo Kalėdų iki Kristaus Apsireiškimo bei Kristaus Krikšto turi padėti mums Jėzuje Kristuje atpažinti mūsų Brolio dievystę ir mūsų Dievo žmogystę. Šio laiko liturginiai tekstai kupini ne tik džiaugsmo, bet ir rimtumo.
Kalėdų naktį ir dieną juose dominuoja tekstai iš Evangelijų pagal šv. Luką ir šv. Joną; šiuose tekstuose skamba nuolatinis raginimas dėkoti už „didžiai šventus mainus“ (nakties Atnašų malda lot. orig.), kuriais mes įgyjame dalį „dievystėje Dievo Sūnaus, kuris mūsų žmogiškąją prigimtį yra prisiėmęs“ (dienos Pradžios malda).
Kalėdų šventės vienija mus su begaline Dievo meile, apsireiškusia Jėzuje, ir mus atveria giliam solidarumui su visais žmonėmis. Juk viena labiausiai jaudinančių malonių – tai padaryti jautrius Kalėdų žiniai tuos, kurie nespindi ar nebespindi tikėjimu įsikūnijusiu Dievu.
Todėl Kalėdų ryto Mišios prasideda šviesos paminėjimu: „Šviesybė šiandien užtvino mus, nes gimė mums Viešpats“ (Įžangos priegiesmis). Šis naujagimis Viešpats, kuriuo žavisi piemenys, yra pranašų žadėtasis Mesijas: jis yra Taikos, Ramybės kunigaikštis, kurį iš anksto sveikino Izaijas (Įžangos priegiesmis), Zacharijo skelbtasis Karalius gelbėtojas (Komunijos priegiesmis). Bet jis yra daug daugiau nei Izraelio Mesijas, jis yra Dievas, tapęs žmogumi (Pradžios malda, Atnašų malda).
Toks yra krikščionių tikėjimas. Šis tikėjimas neturi vien tik „šviesti mūsų dvasioje“, reikia, kad jis „atsispindėtų darbuose“ (Pradžios malda). Kasmet Viešpaties Gimimo šventimu pagilindami savo tikėjimą, turime iš jo semtis ir „dar daugiau meilės“ (Komunijos malda). Atsiduodamas mums per Eucharistiją, Žodis, tapęs kūnu, leidžia mums vienytis su jo meile, kurios skatinamas Jis atėjo įkurti savo buveinės tarp žmonių.
„Mums šventa diena išaušo: šiandien didinga šviesa nužengė žemėn“ (Posmelis prieš Evangeliją). Ši šviesa – tai Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, tapęs žmogumi, kad padarytų mus savo dieviško gyvenimo dalininkais. Tai skelbia apaštalo laiškas ir Evangelija, maldose ir giesmėse tai kartojama su dėkingumu kreipiantis į Dievą: „šiandien gimusis pasaulio Išganytojas daro mus tavo vaikais“ (Komunijos malda). Prisiimdamas mūsų žmogystę, jis „suvienija mus su savo dievyste“ (Pradžios malda). Su „mums gimusiu kūdikiu“ (Įžangos priegiesmis) prasideda naujas kūrimas, nuostabesnis už pirmąjį.
Dar vienoje iš Kalėdų dėkojimo giesmių lyriškai apgiedamas nepaprastas žmogaus išaukštinimas, kurį jam suteikia Kristaus gimimas: „Amžinasis Žodis, priimdamas trapią mūsų prigimtį, be galo išaukštino žmonių giminę, ir ta nuostabi giminystė su juo daro mus nemirtingus“ (Trečioji dėkojimo giesmė).
