Tėvas Pijus iš Pietrelčinos, vienuolis (1887–1968 m.) yra vienas populiariausių Italijos šventųjų, apdovanotas gausiomis Viešpaties malonėmis: gydymo galia, bilokacijos, pranašavimo ir sielų pažinimo dovanomis.
2002 m. skelbdamas tėvą Pijų šventuoju popiežius Jonas Paulius II sakė: „Tėvas Pijus mylėjo artimą iki galo: daugiau nei penkiasdešimt metų guodė ir dalijo patarimus gausybei žmonių, prašiusių jo pagalbos ir plūdusių prie klausyklos. Ji būdavo kone apgulta. Žmonės susirasdavo tėvą Pijų bažnyčioje, zakristijoje ir vienuolyne. Ir jis dovanodavo save visiems žadindamas jų tikėjimą, gydydamas ir nušviesdamas gyvenimo kelią. Visuose vargšuose, kenčiančiuose ir ligoniuose tėvas Pijus visų pirma matė Kristaus veidą ir dovanojo jiems ypatingą dėmesį ir atidą. Jau gyvas būdamas jis garsėjo šventumu, priskiriamu dėl dorybių, maldos uolumo, pasiaukojimo ir atsidavimo žmonių išganymui.“ Pateikiame šventojo Pijaus gyvenimo istoriją, parengtą pagal Piero Lazzarino „Šventųjų knygos“ ir svetainės www.pater-pio.de.
Tik nedaugelis šventųjų buvo apdovanoti tokiomis nepaprastomis savybėmis kaip tėvas Pijus: stigmos, paslaptingas iš jo kūno sklindantis aromatas, pranašystės bei širdžių pažinimo charizmos, jo maldai priskiriami išgydymai bei atsivertimai. Gargano vienuolyne, kuriame šis kuklus brolis kapucinas gyveno, kasdienė maldininkų grūstis buvo įprasta: visi jį norėjo pamatyti ir paliesti. Visi troško dalyvauti jo aukojamose šv. Mišiose, o ypač – jam išpažinti nuodėmes ir jo padedami vėl darniai sugyventi su Dievu. Išpažintis pas tėvą Pijų buvo toks susitikimas, kuris dažnai sukrėsdavo žmones ir visam laikui pakeisdavo jų gyvenimą, o atsivertusių ir ištikimų gerbėjų skaičius nepaliaujamai daugėjo.
Tačiau iš tiesų jo gyvenimas buvo ilga Kalvarija, kurią nuėjo susijungdamas su Kristumi už sielų išgelbėjimą ir ištikimai laikydamasis tokio gyvenimo tikslo, kurį jis išreiškė per savo pirmąsias šv. Mišias: „Jėzau, mano atodūsi ir mano gyvenime, šiandien, kai virpėdamas meilės slėpinyje Tave iškeliu aukštyn, kartu su Tavimi tebūnie aš pasauliui Kelias, Tiesa ir Gyvenimas, o Tau – šventas kunigas, tobula auka.“
Anksti prabudęs pamaldumas
Frančeskas Fordžionė (toks buvo tėvo Pijaus vardas prieš jam apsivelkant pranciškonų abitą) gimė 1887 m. gegužės 25 d. Pietrelčinoje, nedideliame žemdirbių ir gyvulių augintojų kaimelyje Benevento provincijoje. Abu beraščiai tėvai, nors ir liejo devynis prakaitus laukuose, neįstengė išlaikyti septynių vaikų būrio. Tad tėtis Oracijus kartą sėdo į laivą ir, tikėdamasis geresnės dalios, išplaukė į Ameriką. Jam pasisekė, nenuilstantis ir sumanus darbininkas sugebėjo sukaupti nemenką turtą.
Šeima liko rūpintis motina Marija Džiuzepina. Stipri ir tvirto tikėjimo moteris labiausiai mylėjo Frančeską, nes šis buvo gležniausias, dažnai jam kildavo paslaptingas ir staigus karštis, o be to, vaikas buvo apdovanotas subtiliu religiniu jausmu, kuris skatino ieškoti nuošalių vietų ir atsidėti maldai. Mama Marija klausė savęs, ką gi šis toks gležnas vaikelis galėtų užaugęs veikti. Bet į šį klausimą atsakė jis pats. Parodęs ranka brolį kapuciną, kuris buvo atėjęs rinkti aukų, mažasis Frančeskas tarė: „Noriu tapti vienuoliu, kaip brolis Kamilis.“
Svajonė išsipildė 1903 m. sausio 6 d., kai Frančeskas tapo kapucinų novicijumi. Tuomet jam dar nebuvo nė šešiolikos. Pasivadino broliu Pijumi. Jau tuomet buvo labai silpnos sveikatos, prisidėjo ir tuberkuliozė. Buvo net būgštaujama, kad nebesulauks šventimų dienos, tad kunigu buvo įšventintas vos sulaukęs kanonų teisės nustatyto amžiaus. Visus skausmus ir kančias brolis Pijus ilgomis maldos naktimis aukodavo už nusidėjėlių astivertimą ir už „vargšes sielas“ pragare. 1910 m. rugpjūčio 10 d. Pijus įšventintas į kunigus Benevento katedroje. Apsivilkęs ryškiais bažnytiniais rūbais jis atrodė dar silpnesnis ir sulysęs, tad vyresnieji jo pasigailėjo ir, užuot iš karto įtraukę jį į ganytojišką veiklą, pasiuntė jį į Pietrelčiną tikėdamiesi, jog namų atmosfera jam kiek grąžins jėgas. Tačiau Pietrelčinoje jaunasis vienuolis iš karto pradėjo tą Kalvarijos kelią, kuriuo ėjo visą gyvenimą.
Karti stigmų malonė
1918 m. rugpjūčio 5 d. tėvui Pijui pasirodė mįslinga figūra, liepsnojančia ietimi perdūrusi jam širdį, o rugsėjo 20 dieną jis gavo iš pradžių nematomas stigmas. Štai kaip apie tą įvykį pasakoja jis pats: „Pasibaigus šv. Mišioms, buvau chore, ir staiga mane apėmė tarsi koks saldus sapnas. Visi vidiniai ir išoriniai jutimai, net ir pačios sielos galios kažkaip nepaprastai nutilo. Juos iš karto apgaubė nepaprasta ramybė. Ir kol visa tai vyko, priešais išvydau mįslingą Figūrą, panašią į matytąją rugpjūčio 5-ąją, tačiau ši skyrėsi tik tuo, jog iš jos rankų, pėdų ir šono sunkėsi kraujas. Ją pamatęs tiesiog sustingau. Jaučiau, jog mirštu, ir taip ir būtų įvykę, jeigu Viešpats nebūtų nuraminęs mano širdies, kurią jaučiau tiesiog plėšant man krūtinę. Ta Figūra pasitraukė, o aš apsižiūrėjau, kad mano rankos, pėdos ir šonas buvo kitokie – iš jų sunkėsi kraujas.“
Šio mistinio įvykio padarinys – aštrus, veriantis fizinis skausmas. Tėvui Pijui teko dėvėti pirštines be pirštų, kurios slėpė nuolat kraujuojančias žaizdas. Tačiau skausmą dar buvo įmanoma pakelti. Daug aštresnis buvo ir daug labiau draskė bažnytinių institucijų, kitų vienuolių bei mokslininkų, kurių nuomone, vienuolio iš Gargano žaizdos buvo tik isterijos vaisius, vertinimų, įtarinėjimų ir nuosprendžių sukeltas skausmas.
Vienuolių institucijų bei iš paties Vatikano atsiųsti mokslininkai puolė tėvą Pijų norėdami įrodyti, jog jam priskiriami reiškiniai visiškai nebuvo antgamtiški. Šventąjį Sostą, kuris tapo vieno iš didžiausią atgarsį Pijaus XI pontifikato metu sukėlusio tyrimo iniciatoriumi, jie sugebėjo įtikinti, jog tai vien dėl isterijos kylantys reiškiniai. 1923 metais paniurę Vatikano monsinjorai atitinkamu dekretu broliui iš Pietrelčinos uždraudė viešai aukoti šv. Mišias ir klausyti išpažinčių. Tai buvo žiauri kančia, trukusi dešimtį metų. Ją tėvas Pijus išgyveno tyliai, neprotestuodamas, prieglobsčio ieškodamas maldoje ir atgailoje.
Tų slėpiningų žaizdų antgamtiškumu niekada nesuabejoję žmonės pasibaigus nuosprendžio galiojimui vėl siauru keliuku ėmė kopti į vienuolyną, – pasiklausyti vienuolio su stigmomis aukojamų šv. Mišių. Jas tėvas Pijus vadindavo „baisiu slėpiniu“. Jam tai būdavo nepaprastos dvasinės įtampos akimirkos: jo veidas persimainydavo, akys spindėdavo, o kūnas išeidavo už laiko ir erdvės ribų. Tačiau ir jo besiklausantiesiems tai būdavo reto emocingumo akimirkos, o po šv. Mišių prie klausyklos nutįsdavo eilė – visi norėdavo priimti Atgailos sakramentą ir paprašyti tėvo Pijaus užtarti juos pas Dievą.
Tėvas Pijus net buvo pramintas „klausyklos apaštalu“, jo dėka daug žmonių grįžo į katalikų tikėjimą. Garsino ir pranašavimo dovana. Pasakojama, jog ir jaunajam lenkų kunigui Karoliui Woitylai tėvas Pijus išpranašavęs ne tik išrinkimą popiežiumi, bet ir pasikėsinimą.
Dievo lobių raktas
1940 metais, kai pasaulis sprendė baisią karo tragediją, tėvo Pijaus raginimu atsirado Maldos grupės – institucija, kuri sparčiai išplito visame pasaulyje. Iš viso jų įsisteigė apie 3000. Savo ordino broliams jis sakė: „Malda yra Dievo lobių raktas, tai pergalę lemiantis ginklas kiekvienoje kovoje už gėrį ir prieš blogį.“
Tais pačiais metais didelės meilės artimui – ypač ligų kankinamiems žmonėms – pastūmėtas tėvas Pijus, suorganizavo gailestingumo ir solidarumo judėjimą, kad galėtų įsteigti ligoninę vargšams. Ši idėja buvo įgyvendinta 1956 metais atidarius Kančios palengvinimo namus, kuriems buvo lemta tapti viena geriausiai Pietų Italijoje įrengtų ligoninių. Juose dirba iškiliausi medikai, čia visi yra raginami ligonyje ir neturtingame žmoguje įžvelgti paties Jėzaus veidą.
Tarp daugelio savybių, kuriomis buvo apdovanotas tėvas Pijus, jis turėjo ir dovaną numatyti savo mirties datą. Kartą, o tai buvo dar 1918 metais, kai jis ką tik buvo gavęs stigmas, vienam dažnai į vienuolyną ateidavusiam žmogui jis pasakė: „Nagi, drąsos! Mums dar ištisi penkiasdešimt metų prieš akis.“ Ir po penkiasdešimties metų, 1968–aisiais, kai tėvas Pijus su maldininkais rengėsi paminėti to įvykio pusės amžių jubiliejų, jis prisiartino prie to tikinčiojo ir jam sušnibždėjo: „Tie penkiasdešimt metų praėjo.“
Rugsėjo 20 dieną, sekmadienį, buvo surengta didelė šventė, tėvas Pijus aukojo šv. Mišias, o paskui pasirodė lange norėdamas palaiminti gausiai susirinkusius piligrimus. Tai buvo paskutinis kartas, kai jį matė gyvą, nes 23-ios dienos naktį, sukalbėjęs visą rožinį, tėvas Pijus mirė.
Žmonės jį ėmė gerbti kaip šventąjį dar Bažnyčiai apie tai net neužsiminus. Vienuolynas bei bažnyčia, kurioje jis aukodavo šv. Mišias, tapo nenutrūkstamos piligrimystės bei maldos, artimo meilės ir atsivertimų vieta. Tačiau kelias į altorių garbę nebuvo toks tiesus. Tie, kas jautė jam priešiškumą ir gyvam, dėjo daug pastangų, kad sutrukdytų beatifikacijai.
Tačiau galiausiai vis dėlto nugalėjo tiesa apie šventumą. Tėvą Pijų, kuris save vadino besimeldžiančiu vienuoliu, popiežius Jonas Paulius II, jautęs jam didelį prielankumą, 2000 m. gegužės 2 d. paskelbė palaimintuoju. Po poros metų, 2002 m. birželio 16 d., tėvas Pijus buvo paskelbtas šventuoju – šv. Petro aikštėje Romoje netilpo visi norintieji dalyvauti šioje iškilmėje.
Tekstas perpublikuojamas iš maldynėlio „Magnificat” 2013 m. rugsėjo numerio.
