Bažnyčios doktriną prižiūrinti dikasterija teigia, kad suaugęs asmuo, kuris save identifikuoja kaip translytį, gali priimti Krikšto sakramentą tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir bet kuris kitas suaugęs asmuo, jei tik nėra pavojaus sukelti skandalą ar sumaištį kitiems katalikams.
Vatikanas taip pat sako, kad vaikai ar paaugliai, patiriantys translytės tapatybės problemų, irgi gali priimti Krikštą, „jei yra gerai pasirengę ir jo nori”.
Kaip primena CNA, dokumentas, atsakantis į šiuos ir kitus sakramentinius klausimus, susijusius su asmenimis, kurie save identifikuoja kaip translyčius, ir tos pačios lyties asmenimis, buvo parengtas atsakant į liepos mėnesį Tikėjimo mokymo dikasterijai pateiktus klausimus, kuriuos iškėlė Šv. Amaro vyskupas Giuseppe (José) Negri (Chosė Negris) iš Brazilijos. Gairės parengtos Katalikų Bažnyčioje vykstant diskusijoms apie LGBTQ bendruomenės pastoraciją atsižvelgiant į Pranciškaus dėmesį palydėjimui ir sinodiškumui.
Vatikano žinybos atsakymas datuotas spalio 31 d., jį pasirašė jos prefektas kardinolas Victoras Fernándezas (Viktoras Fernandesas) ir popiežius Pranciškus. Jį italų kalba galima rasti Vatikano interneto svetainėje.
Vatikanas taip pat atsakė į klausimus apie tai, ar translyčiais save identifikuojantys asmenys arba asmenys, palaikantys homoseksualius santykius, gali būti krikštatėviais arba santuokos liudytojais ir ar gali būti krikštijami tos pačios lyties poroms įvaikinti arba pagalbinio apvaisinimo būdu gimę vaikai.
Atsakydama į pastarąjį klausimą, kongregacija pacitavo Kanonų teisės kodekso 868 paragrafą ir pasakė: „kad vaikas būtų pakrikštytas, turi būti pagrįsta viltis, jog jis bus ugdomas katalikų religijoje”.
Kalbant apie translyčius ir jų Krikšto sakramento priėmimą, ji pateikė keletą pastabų, kurias reikėtų apsvarstyti, „ypač tada, kai kyla abejonių dėl objektyvios moralinės situacijos, kurioje asmuo yra, arba dėl jo subjektyvaus polinkio į malonę”.
Toliau aiškinama, kad Katalikų Bažnyčia moko, jog be atgailos už sunkias nuodėmes priimtas Krikštas, nors ir suteikia neišdildomą sakramentinį pobūdį, nesuteikia pašvenčiamosios malonės.
Vatikanas citavo Katalikų Bažnyčios katekizmą, šv. Tomą Akvinietį ir šv. Augustiną iš Hipono, aiškindamas, kad kai asmuo turi tinkamą nusiteikimą, t. y. atgailauja už bet kokias sunkias nuodėmes, sakramentinis Krikšto pobūdis „yra tiesioginė priežastis, kuri žmogų nuteikia priimti malonę”.
„Taigi galime suprasti, kodėl popiežius Pranciškus norėjo pabrėžti, kad Krikštas „yra durys, kurios leidžia Kristui Viešpačiui apsigyventi mūsų asmenyje ir leidžia mums pasinerti į Jo slėpinį”, – teigė dikasterija, cituodama 2018 m. balandžio 11 d. popiežiaus Pranciškaus žodžius bendrojoje audiencijoje.
„Tai konkrečiai reiškia, – toliau cituojamas 2013 m. Pranciškaus apaštališkasis paraginimas „Evangelii Gaudium”, – kad „sakramentų durys neturėtų būti uždaromos dėl bet kokios priežasties”. Tai ypač pasakytina apie sakramentą, kuris pats yra „durys” – Krikštą. … Bažnyčia nėra rinkliavų namai; ji yra Tėvo namai, kur yra vietos kiekvienam su visomis jo problemomis”.
Dikasterija padarė išvadą, kad net jei kyla abejonių dėl objektyvios asmens moralinės padėties ar subjektyvaus polinkio į malonę, nevalia pamiršti ištikimybės „besąlygiškai Dievo meilei, gebančiai sukurti neatšaukiamą sandorą net su nusidėjėliu”.
„Bet kuriuo atveju Bažnyčia turėtų visada raginti [žmogų] visiškai išgyventi visas gauto Krikšto pasekmes, kurios visada turi būti suprantamos ir plėtojamos per visą krikščioniškosios iniciacijos kelionę”, – sakoma dokumente.
Dikasterija pareiškė, kad translyčiu save identifikuojantis asmuo, kuriam buvo atliktas hormoninis gydymas arba lyties keitimo operacija, „tam tikromis sąlygomis” gali atlikti krikštatėvio ar krikštamotės vaidmenį, tačiau pridūrė, kad toks vaidmuo nėra teisėtas ir neturėtų būti leidžiamas, jei kyla pavojus sukelti skandalą ar sumaištį Bažnyčios bendruomenėje.
Ji taip pat teigė, kad dabartinėje Bažnyčios teisėje nėra nieko, kas draustų asmenims, kurie identifikuoja save kaip translyčius ar kartu gyvena homoseksualūs asmenys, būti santuokos liudytojais.
Atsakant į klausimą, ar homoseksualus asmuo gali būti krikštatėviu, dokumente cituojamas Bažnyčios kanonų teisės kodekso 874 paragrafas, kuriame sakoma, kad krikštatėviu gali būti bet kuris asmuo, kuris turi gebėjimų ir „veda tikinčiojo gyvenimą, atitinkantį prisiimamas pareigas”.
Atsakyme teigiama, kad homoseksualus asmuo, gyvenantis ne „paprastu sugyvenimu”, bet „stabiliu ir paskelbtu uxorio (kaip vyras ir žmona), „pripažįstamu tinkamu bendruomenės”, ir yra „kitoks atvejis”.
Kiekvienu atveju reikia „pastoracinio apdairumo”, kaip toliau sakoma, kad būtų išsaugotas Krikšto sakramentas, ir „būtina atsižvelgti į tikrąją vertę, kurią bažnytinė bendruomenė suteikia krikštatėvio ir krikštamotės pareigoms, į vaidmenį, kurį jie atlieka bendruomenėje, ir dėmesį, kurį jie rodo Bažnyčios mokymui”.
Homoseksualių porų vaikai gali būti krikštijami, net jei gimė iš surogatinės motinos, jeigu yra pagrįsta viltis, kad jie bus ugdomi pagal katalikų tikėjimą.
Dikasterija taip pat teigė, kad galima atsižvelgti į tai, ar išplėstinėje šeimoje yra kitų asmenų, kurie gali užtikrinti tinkamą katalikų tikėjimo perdavimą pakrikštytajam, neatlikdami krikštatėvio vaidmens.
