Katalikų naujienų tarnybos pranešė, kad popiežius Pranciškus nušalino nuo vadovavimo Tailerio vyskupijai Teksase (JAV) griežtą savo pontifikato kritiką 65 metų vyskupą Josephą Stricklandą (Džozefą Striklandą) ir paskyrė laikinąjį vyskupijos apaštališkąjį administratorių.
Sprendimas priimtas po birželį popiežiaus nurodymu vyskupijoje atliktos apaštališkosios vizitacijos. Vizitaciją atlikę du popiežiaus paskirti amerikiečiai vyskupai savo pateiktose išvadose nurodė, kad vyskupas J. Stricklandas nėra pajėgus tinkamai vadovauti vyskupijai.
Po kelis mėnesius trukusių konsultacijų su Vyskupų dikasterija popiežius paprašė vyskupą J. Stricklandą atsistatydinti iš pareigų. Vyskupas lapkričio 9 d. pranešė, jog atsisako atsistatydinti, dėl to popiežius priėmė sprendimą nušalinti jį nuo vadovavimo vyskupijai, – praneša Vatican News.
Vatikanas nenurodė, kodėl buvo atlikta apaštališkoji vizitacija, apie kurią paskelbė pats J. Stricklandas. Tačiau popiežiaus Benedikto XVI 2012 metais paskirtas J. Stricklandas buvo tarp garsiausiai kalbančių Pranciškaus kritikų.
Pats Stricklandas, reaguodamas į Pranciškaus sprendimą jį nušalinti nuo vyskupijos valdymo, pareiškė:
„Dabar Bažnyčią valdančios jėgos nenori Evangelijos Tiesos – jos nori šios Tiesos atsisakyti, ją ignoruoti ir nugramzdinti užmarštin. Tačiau ši Tiesa ir jos šlovė niekada neišnyks. Ši Tiesa yra pats Jėzus Kristus, Jo Mistinis Kūnas – Bažnyčia. Dėl šios Tiesos pastaruosius 2000 metų mirė kankiniai ir ją gynė šventieji.“
Vyskupo Stricklando nušalinimą pakomentavo ir buvęs Tikėjimo doktrinos dikasterijos prefektas kardinolas Gerhardas Mulleris (Gerhardas Miuleris): „Tai, kas daroma su vyskupu Stricklandu, yra siaubinga, tai piktnaudžiavimas dieviškąja vyskupystės teise. Jei galėčiau patarti vysk. Stricklandui, jis tikrai neturėtų atsistatydinti, nes tada jie galėtų nusiplauti rankas nuo savo nekaltumo.
Pagal teisingumo reikalavimus vyskupą popiežius gali nušalinti tik tuo atveju, jei jis kaltas dėl kokio nors blogio (erezijos, schizmos, apostazės, nusikaltimo ar visiškai nesakralinio elgesio), pavyzdžiui, dėl elgesio, kuris įžeidžia Dievą ir apgaudinėja žmones dėl jų išganymo – palaimina abiejų ar tos pačios lyties asmenų nesantuokinius ryšius.
Savavališkas atleidimas iš vyskupo pareigų vyskupijoje, kurioje vyskupą pats Kristus paskiria savo ganytoju, pakerta popiežiaus autoritetą, kaip tai istoriškai nutiko su nevertomis derybomis dėl šių pareigų Avinjono popiežiaus laikais (šis pasitikėjimo praradimas buvo viena iš pagrindinių Reformacijos atsiskyrimo nuo Katalikų Bažnyčios ir neapykantos popiežiui, kuris savo savavališkais veiksmais save pastatė į Dievo vietą, priežasčių).
Pagal katalikų mokymą popiežius jokiu būdu nėra Bažnyčios Viešpats, o veikiau, kaip Kristaus atstovas visuotinei Bažnyčiai, pirmasis savo Viešpaties tarnas. Viešpats Simonui Petrui, ką tik tapusiam Bažnyčios uola, sakė: „Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis.“ (Mt 16, 23)
Popiežius neturi Kristaus įgaliojimų gąsdinti ir tyčiotis iš gerųjų vyskupų, sukurtų pagal Kristaus Gerojo Ganytojo pavyzdį, kurie […] moko ir gano Dievo kaimenę Kristaus vardu, vien dėl to, kad netikri draugai šiuos geruosius vyskupus pasmerkia Pranciškui kaip popiežiaus priešus. Tuo tarpu eretiški ir amoralūs vyskupai gali nevaržomai daryti, ką nori, ir kasdien trikdyti Kristaus Bažnyčią kokiomis nors nesąmonėmis.“
Per savo pontifikatą Pranciškus susidūrė su dideliu kritikų pasipriešinimu, ypač Jungtinėse Valstijose. Šie kaltina popiežių sumaišties kėlimu ir svarbių katalikiškų nuostatų apleidimu.
Anksčiau šiais metais J. Stricklandas socialiniame tinkle „X“ apkaltino Pranciškų „kenkiant tikėjimo paveldui“. Taip pat per kovido pandemiją jis priešinosi ribojimams ir masinei vakcinacijai.
