Vargšai – svarbieji Bažnyčios veikėjai. Ši įžvalga kaip viena esminių akcentuota Vyskupų sinodo XVI eilinės generalinės asamblėjos pirmosios sesijos apibendrinime, kurio mintimis Lietuvos Caritas pakvietė dalintis savose bendruomenėse, o taip pat su visais, kurie padeda žmonėms.
Kaip pabrėžia mėnesį Romoje trukusiame sinode dalyvavę pasauliečiai ir pašvęstąjį gyvenimą pasirinkę vyrai bei moterys, vargstantieji Bažnyčios prašo meilės, kuri suvokiama kaip pagarba, priėmimas ir pripažinimas.
Pašaukti būti tokio nusistatymo, kaip Kristus
Maisto, pinigų ar socialinių paslaugų teikimas yra neabejotinai svarbi pagalba, tačiau ja nėra visapusiškai pabrėžiamas asmens orumas. „Pagarba ir pripažinimas yra galingos priemonės, padedančios suaktyvinti žmogaus gebėjimus, kad kiekvienas asmuo būtų ir saviugdos subjektas, o ne kitų teikiamos pagalbos objektas“, – akcentuojama sutarime.
Pirmenybės vargšams aiškinama kristologiniu tikėjimu: Jėzus, būdamas neturtingas ir nuolankus, draugavo, vaikščiojo su vargšais, sėdėjo su jais prie vieno stalo ir smerkė skurdo priežastis. Taigi, pasirinkimas pirmenybę teikti vargšams ir atstumtiesiems Bažnyčiai pirmiausia yra teologinis, o tik po to kultūrinis, sociologinis, politinis ar filosofinis.
Pasak šv. Jono Pauliaus II, Dievas pirmiausia vargšus apdovanoja savo gailestingumu. Ši dieviškoji pirmenybė paveikia visus krikščionis, pašauktus būti „tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus“ (Fil 2, 5).
„Naujųjų vargšų“ šauksmas
Skurdas nėra vienos rūšies. Ataskaitoje minimi neturintys būtiniausių dalykų, kad galėtų gyventi oriai, tai migrantai ir pabėgėliai; čiabuvių, pirmykščių tautų žmonės ir afroamerikiečių palikuonys; patiriantieji smurtą bei prievartą, ypač moterys; priklausomybių turintys asmenys; mažumų atstovai, kuriems sistemingai atimama teisė reikšti savo nuomonę; apleisti seneliai; rasizmo, išnaudojimo ir prekybos žmonėmis aukos, ypač nepilnamečiai; išnaudojami darbuotojai; patiriantys ekonominę atskirtį ir kiti periferijų gyventojai. Pažeidžiamiausi iš pažeidžiamiausių, kuriuos reikia nuolat ginti, yra įsčiose esantys negimusieji ir jų motinos.
Asamblėja pabrėžiagirdinti dėl karų ir terorizmo kylantį daugelio šalių „naujųjų vargšų“ šauksmą ir smerkia tai lėmusias korumpuotas politines bei ekonomines sistemas.
„Be daugybės materialinio skurdo rūšių, pasaulyje žinomas ir dvasinis skurdas, kuris suprantamas kaip gyvenimo prasmės stoka. Pernelyg didelis rūpinimasis savimi gali vesti į tai, kad kiti laikomi grėsme, ir tai nulemia užsisklendimą individualizme. Kaip jau buvo minėta, jei materialinis skurdas sudaro sąjungą su dvasiniu skurdu, jiedu gali atsiliepti į vienas kito poreikius. Tai yra būdas keliauti drauge, konkrečiai įgyvendinantis sinodinės Bažnyčios perspektyvą ir atskleidžiantis evangelinio palaiminimo „Palaiminti beturčiai dvasia“ (Mt 5, 3) galutinę prasmę“, – rašoma ataskaitoje.
Suteikti vargstantiems balsą, kad būtų kalbama jų žodžiais
Bažnyčios įsipareigojimas turi būti nukreiptas į skurdo ir atskirties priežastis. Tai apima veiksmus, kuriais siekiama ginti vargšų ir atstumtųjų teises, ir šiuo tikslu gali prireikti viešai pasmerkti neteisybės apraiškas, vykdomas pavienių asmenų, vyriausybių, įmonių ar visuomenės struktūrų. „Todėl labai svarbu klausytis vargstančiųjų reikalavimų ir požiūrio, kad jiems būtų suteikiamas balsas ir būtų kalbama jų žodžiais“, – akcentuojama dokumente.
Krikščionys raginami įsipareigoti aktyviai dalyvauti kuriant bendrąjį gėrį ir ginant gyvybės orumą, semiantis įkvėpimo iš Bažnyčios socialinio mokymo ir veikiant įvairiomis formomis (dalyvaujant pilietinės visuomenės organizacijose, profesinėse sąjungose, liaudies judėjimuose, bazinėse bendruomenėse, politikos srityje ir t. t.).
Krikščionys raginami įsipareigoti aktyviai dalyvauti kuriant bendrąjį gėrį ir ginant gyvybės orumą, semiantis įkvėpimo iš Bažnyčios socialinio mokymo.
Pasak Sinodo, vargšuose krikščionių bendruomenė susitinka su Kristaus veidu ir kūnu: būdamas turtingas jis dėl mūsų tapo vargdieniu, kad mes taptume turtingi per jo neturtą (plg. 2 Kor 8, 9). Todėl bendruomenė kviečiama ne tik būti arti jų, bet ir mokytis iš jų.
„Išgyventi sinodą reiškia eiti kartu su Tuo, kuris yra kelias, – taigi sinodinė Bažnyčia turi statyti vargšus į visų savo gyvenimo aspektų centrą: savo kentėjimais jie tiesiogiai pažįsta kenčiantį Kristų (plg. Evangeliigaudium, 198). Vargšai dėl jų gyvenimo panašumo į Viešpaties gyvenimą tampa dovanai gauto išganymo skelbėjais ir Evangelijos džiaugsmo liudytojais“, – akcentuojama dokumente.
Vengti artimo meilės raiškos beasmeniu būdu
Kai kuriose pasaulio dalyse Bažnyčia yra vargstanti, ji yra su vargšais ir dėl vargšų, tačiau išlieka pavojus laikyti vargšus bažnytinės artimo meilės „objektais“, gretinant „juos“ su „mumis“. Šio pavojaus kviečiama rūpestingai vengti. Bažnyčia turi vis labiau statyti vargšus dėmesio centre ir mokytis iš jų.
„Tiek pranašiškai smerkiant neteisingumo situacijas, tiek darant spaudimą politinių sprendimų priėmėjams pasitelkus diplomatiją, dera išlaikyti dinamišką įtampą, idant nenukentėtų skaidrumas ir veiksmingumas. Reikia ypač rūpintis, kad Bažnyčios institucijoms, naudojančioms viešų ar privačių fondų lėšas, nebūtų ribojama laisvė reikšti Evangelijos reikalavimus“, – atkreipiamas dėmesys dokumente.
Skatindama integraciją ir pažeidžiamiausiųjų dalyvavimą, Bažnyčia „pasižymi aiškiais veiksmais švietimo, sveikatos apsaugos ir socialinės pagalbos srityse be jokios diskriminacijos ir nė vieno neatstumdama“. Šioje srityje veikiančios organizacijos kviečiamos laikyti savo veiklą krikščionių bendruomenės išraiška ir vengti reikšti artimo meilę beasmeniu būdu. Jos taip pat raginamos užmegzti tarpusavio ryšius ir koordinuoti savo veiklą.
Tuo pačiu pati Bažnyčia, integraliai liudydama savo nuoseklumą, turi sąžiningai ištirti, kaip laikosi teisingumo reikalavimų bažnytinėse institucijose dirbančių žmonių atžvilgiu.
Tarnystė vargšams– tikėjimo reikalavimas, o ne pasirinkimas
Vietinės Bažnyčios raginamos ne tik geriau supažindinti su Bažnyčios socialinio mokymo turiniu, bet ir jį perimti praktiškai.
„Susitikimų, dalijimosi gyvenimu ir tarnavimo vargšams bei atstumtiesiems patirtis tegul tampa neatsiejama visų krikščioniškųjų bendruomenių siūlomų mokymo kursų dalimi: tai yra tikėjimo reikalavimas, o ne pasirinkimo galimybė. Tai ypač taikytina kandidatams į įšventintąją tarnystę ir pašvęstąjį gyvenimą“, – pabrėžiama dokumente.
Permąstant diakonato tarnystę, siūloma ją aiškiau orientuoti į tarnystę vargšams, o biblinius ir teologinius integraliosios ekologijos pagrindus aiškiau ir rūpestingiau integruoti į Bažnyčios mokymą, liturgiją, praktiką.
Tęsiant kelionę
Šiandienos kultūroje, kurioje kaunamasi dėl viršenybės ir kuri apsėsta matomumo, Bažnyčia raginama kartoti Jėzaus žodžius ir juos atgaivinti su visa jų galia.
Kaip akcentuojama pirmoje Vyskupų sinodo sesijos ataskaitoje, Viešpaties žodis yra pirmesnis už kiekvieną Bažnyčios žodį. Mokinių žodžiai, net ir Sinodo žodžiai, yra tik aidas to, ką sako Viešpats.
Skelbdamas Karalystę Jėzus pasirinko kalbėti palyginimais. Jis rado įvaizdžių Dievo slėpiniui atskleisti per įprastas žmogaus gyvenimo patirtis: gamtos ženklus, darbo veiksmus, kasdienybės įvykius. Taip jis mums pasako, kad Karalystė mus pranoksta, bet nėra mums svetima. Arba įžvelgiame ją pasaulio dalykuose, arba liksime jos niekada nepamatę.
Į žemę nukritusiame grūde Jėzus įžvelgė savo likimą. Iš pažiūros tai niekis, pasmerktas supūti, tačiau galiausiai jame glūdi nesustabdoma, nenumatoma velykinė dinamika. Tai dinamiškumas, kuriam lemta duoti gyvybę, tapti duona daugeliui – duona, skirta tapti Eucharistija.
„Su kuo galime palyginti Dievo Karalystę? Arba kokiu palyginimu ją pavaizduosime?“ Šis Viešpaties klausimas nušviečia dabar mūsų laukiantį darbą. Tai nereiškia, kad turėtume išskaidyti veiklą daugelyje frontų, siekdami veiksmingumo ir vadovaudamiesi procedūrine logika. Tai veikiau klausimas, kaip tarp šioje Ataskaitoje pateiktų daugybės žodžių ir pasiūlymų suvokti tai, kas atrodo kaip mažas grūdas, bet yra kupinas ateities, ir įsivaizduoti, kaip jį įberti į dirvą, kad subręstų daugelio žmonių gyvenimui.
„Kaip tai įvyks?“ – išgirdusi Žodį klausė savęs Marija Nazarete (Lk 1, 34). Atsakymas tik vienas – pasilikti Dvasios šešėlyje ir leisti, kad mus apgaubtų Jos galia.
