Ramygalietis 43 metų Mantas Masiokas ne tik Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bazilikos vargonininkas, bet ir dviejų gimnazijų – Ramygalos ir Velžio – etikos mokytojas bei knygos „Po Dievo dangumi – mano tauta“ apie vienuolę Mariją Kazimierą Kaupaitę sudarytojas.
Išmoko groti pats
„Tai pagrindinės pareigos, bet dar turiu ir kitokių – visuomeninių pareigų. Vadovauju metodiniam būreliui, esu Cecilijos draugijos vadovo pavaduotojas. Tai daugiau visuomeninės pareigos, bet jos mano širdžiai artimos“, – prisistatė M. Masiokas ir prisiminė, kas paskatino pradėti vargonuoti.
„Anksčiau gyvenau Panevėžio mieste ir buvau patarnautojas Šv. Apaštalų Pauliaus ir Petro bažnyčioje. Be to, mokiausi Muzikos mokykloje, Konservatorijoje. Todėl muzika man buvo artima, bet vargonais labiau susižavėjau būdamas bažnyčios patarnautoju. Raudonojoje bažnyčioje vargonais grojo Antanas Aleksandravičius. Nors jis nepripažino savęs kaip mokytojo, bet geranoriškai leisdavo groti vargonais. Jis nemokė manęs, bet leido stebėti, kaip groja, kaip bendrauja su žmonėmis, susirinkusiais į bažnyčią. Mane žavėjo jo šiluma, paprastumas ir grojimo vargonais maniera“, – pasakojo Mantas.
Vargonai – malonus hobis
Pasak M. Masioko, tada jis pradėjo galvoti ir panoro sužinoti, kas per muzikos instrumentas – vargonai.
„Ne tik stebėjau, bet kartais drastiškai prašydavau, kad leistų vargonais pagroti. Tai tokia buvo vargonavimo pradžia. Mano pirmoji parapija, kurios bažnyčioje pradėjau savarankiškai groti vargonais, – Karsakiškio Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia. Tos bažnyčios vargonininkė išėjo motinystės atostogų ir mane, tokį piemenėlį, pakvietė vargonuoti. Jau mokėjau giesmes groti. Nesu profesionalas, bet groti vargonais – labiau malonus hobis. Tačiau tas hobis, muzika, atveria galimybes bendrauti su žmonėmis, būti su jais, susiburti į bendruomenę“, – aiškino M. Masiokas ir prisipažino, kad jis savamokslis, o Panevėžio rajono bažnyčiose vargonuoja kur kas žymesni vargonininkai, kurie turi išsilavinimą.
Vadovauja chorui
Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bazilikos vargonininkas pasakojo, kad ne tik groja vargonais mažojoje bazilikoje.
„Kai pradedi muzikuoti, nuo muzikos atsitraukti labai sudėtinga. Todėl subūriau kolektyvą, o kai tą padariau, supratau, kad tuo kolektyvu reikia užsiimti. Tai darau pagal savo galimybes ir darau, kaip tą suprantu. Anksčiau tokius, kaip aš, vadindavo saviveiklininkais, nors jau dirbu profesionaliai. Su choru daug kur koncertuojame, giedame bažnyčioje, o kai reikia, į pagalbą pasikviečiame pučiamųjų instrumentų orkestrą „Sklepučini“. Dažnai repetuojame, todėl šis darbas ir tampa profesionalus“, – kalbėjo M. Masiokas.
Neturi švenčių
Anot M. Masioko, mažos parapijos kviečia vargonuoti, bet neišgali mokėti.
„Tai vargonininkai dirba savanorystės principu. Kitas dalykas, kad dabartiniu metu dažniau vargonininkėmis dirba moterys, o ne vyrai. Beveik nykstanti profesija, nors Panevėžio bažnyčiose nemažai yra vargonininkų. Vargonai gaudžia katedroje, Raudonojoje bažnyčioje. Šis darbas, vargonininko darbas, reikalauja didelio pasišventimo. Tai labiau tarnystė, nes vargonininkai neturi nei šeštadienių, nei sekmadienių, nei Kalėdų, nei Velykų. Tomis dienomis reikia dirbti. Kai kam šventė, o vargonininkui – darbas. Be to, iki švenčių vargonininkas turi paruošti repertuarą ir chorą išmokyti giedoti“, – aiškino Mantas.
Liturginių vargonininkų neberuošia
„Vargonais grojama rankomis ir kojomis. Visi mato tik grojimą rankomis ir galvoja, kad kojomis vargonininkas orą pučia. Nieko panašaus, vargonininkas lygiai tokią pat melodiją groja kojomis – vargonų pedalais, o vargonų dumples pučia varikliai. Bažnyčiose, kur nėra variklių, dumples pučia žmogus“, – vaizdžiai pasakojo apie grojimą vargonais M. Masiokas ir sakė, kad repetuoja ir namuose.
„Turiu pianiną ir galiu namuose ruoštis šeštadienio ir sekmadienio Mišioms. Beje, vargonininkai yra dviejų kategorijų. Vieni vargonininkai – koncertiniai, o kiti – liturginiai arba bažnytiniai. Aš esu bažnytinis vargonininkas ir, tarkime, neatlikčiau Bacho, klasikinių kūrinių. Žinoma, pasimokęs galėčiau pagroti, bet liturgijoje tokie kūriniai labai retai atliekami. Koncertiniai vargonininkai ruošiami Vilniuje. Sostinėje yra vienintelė mokykla, kuri rengia koncertinius vargonininkus. Deja, bažnytinių vargonininkų jau niekas neberuošia. Kadaise buvo muzikos padalinys kolegijoje Rokiškyje, bet jų nebeliko. Todėl bažnytiniais, arba liturginiais, vargonininkais tampama, kai pats žmogus juo nori būti ir pradeda mokytis“, – teigė mažosios bazilikos vargonininkas bei dorinio ugdymo ir etikos mokytojas.
Visi darbai – mėgstami
„Kadangi Panevėžio rajono mokykloms reikėjo etikos mokytojo, tai juo ir dirbu dviejose gimnazijose. Tų dalykų, dorinio ugdymo pedagogikos, mokiausi Vilniuje ir baigiau Vytauto Didžiojo universitetą Kaune. Jau dabar 17 metų mokau 6–8 klasių moksleivius“, – pristatė kitą pareigybę muzikalus vyras ir teigė, kad visos profesijos jam artimos ir savos.
„Kiekvienas mano darbas – mėgstamas ir mylimas. Aišku, visos profesijos atima daug laiko, todėl negalėčiau pasakyti, kuri profesija – saviausia. Nors, aišku, šiandieninė švietimo sistema yra perpildyta, bet kada nors tas pūlinys sprogs. Kadangi esu tikintis žmogus, Bažnyčia yra ir mano tarnystė. Manau, kad tarnavimas Dievui nėra kažkas blogo“, – kalbėjo M. Masiokas ir sakė, kad vargonininko tarnystė – kilnus pašaukimas.
