Straipsnio pavadinimas provokatyvus. Politikoje, o ir bendrai viešojoje erdvėje, vertybės — ir apie tai minėjo ne vienas pranešėjas — yra tapusios tuščia sąvoka į kurią visi krauna ką tik sugalvoja. Rugsėjo 6 d. Šiluvoje vykusi Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinės sąjungos, Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto ir Laisvos visuomenės instituto organizuota nacionalinė konferencija „Visuomenė be dorybių — grėsmė nacionaliniam saugumui: Šiluvos deklaraciją apmąstant“ mintis kreipė kita — dorybių ir jų puoselėjimo — kryptimi.
Jas aptarti ir, juolab, taikyti gyvenime nėra lengva. Tačiau pažvelgti, įsivertinti, suvokti dorybių svarbą kalbant apie neramius laikus — pats metas. Dauguma pranešėjų ir diskutantų sutarė dėl vieno: kai vertybės kreivos, o dorybių ugdymas šlubuoja — nebus kam ginti šalies, Lietuva vadinamos.
Dėl aiškumo paminėtina, kad Platonas veikale „Valstybė“ mini keturias pagrindines dorybes:
- Išmintis arba protingumas (sen. gr. Φρόνησις, phronēsis, lot. prudentia)
- Teisingumas (sen. gr. Δικαιοσύνη, dikaiosynē, lot. iustitia)
- Saikas arba susivaldymas (sen. gr. Σωφροσύνη, sōphrosynē, lot. temperantia)
- Drąsa arba tvirtumas (sen. gr. ἀνδρεία, andreia, lot. fortitudo)
Dieviškosios dorybės — tikėjimas, viltis ir meilė (1 Kor 13, 13) — yra įkvėptos Šventosios Dvasios ir vienija žmones su Dievu. Viską sudėjus, gauname septynias dorybes dėl kurių svarbos neverta ginčytis.
Kivirčus palikime „vertybių“ skleidėjams.
Gender kaip nacionalinis nesaugumas
Įdėmesni pastebėjo, kad pašonėje vykstant karui, regis, didesnių pamąstymų apie valios gintis, nacionalinio saugumo ir pamatinių įsitikinimų beigi dorybių santykį kaip ir nebuvo. Kliaunamasi devalvuotomis ir savo naudai nuolat tampomomis vertybėmis. Skaitydamas pranešimą ir džiaugdamasis konferencija jos globėjas Kauno arkivyskupas metropolitas dr. Kęstutis Kėvalas minėjo, kad „organizatoriai drąsiai pristato temas, kurios gal kažkam net nepatogios, iššaukiančios“.
Arkivyskupas savo pranešime kalbėjo apie gender ideologiją ir nacionalinį saugumą remdamasis posinodiniu dokumentu Amoris Laetitia. Kalbant apie gender išryškėja trys svarbūs aspektai:
- Lytis suprantama kaip socialinis konstruktas, t.y. šis supratimas yra savaime klaidingas įsitikinimas;
- Šis įsitikinimas indoktrinuojamas per švietimo sistemą;
- Klaidingas įsitikinimas pristatomas kaip neginčytina tiesa.
Pranešėjas teigė, kad šios ideologijos plėtra yra neabejotina grėsmė nacionaliniam saugumui pirmiausiai dėl to, kad pavojaus akivaizdoje visuomenė yra supriešinama. Valstybės įstatymai, institucijos ir net švietimo sistema gali tapti nepasitikėjimo objektais, o tai mažina vienybę pavojaus akivaizdoje, galimi teisiniai ginčai, mažėja vaikų psichinis stabilumas.
Meilė kaip nuomojamas paspirtukas
Dažnai sau užduodu klausimą apie meilę, Meilę ir jos devalvaciją viešajame diskurse. Meilė, kaip ir vertybės, tapo miesto paspirtuku, kurį jodo kas netingi. Doc. dr. Lina Šulcienė savo pranešime „Mylėk ir daryk ką nori“ meilės reabilitacijai pasitelkia Šv. Augustiną su jo žymiuoju posakiu „Dievas yra Meilė“. Jos teigimu, reikalingas visas kontekstas, kad suvokti tai, ką norėjo pasakyti Šv. Augustinas. Vienareikšmis meilės suvokimas būdingas tiems, kurie ją „prisitaiko“ sau priklausomai nuo situacijos.
Šv. Augustinas skiriai dvi meilės rūšis: caritas ir cupiditas. Meilė žmogui yra dieviška tik tuomet, kai ji yra meilė Dievui, Kūrėjui (caritas). Tokia meilė negali eliminuoti dorybių etikos. Ją pradangina emotyvizmas arba požiūrio ir jausmo sampyna grįsta meilė (cupiditas), kai mylėti gali ką nori ir kaip nori. Kai viskas grįsta emocijomis, patinka-nepatinka dichotomija ir tu pats turi nuspręsti meilės reikaliukus. Ir jei kam nepatinka „kaip myliu“ — vėl galima pasiteisinti ta pačia meile.
„Dorybė yra priemonė save išbaigti. Ji įgyvendina prigimties potencialą“, — teigė doc. dr. L. Šulcienė.
Ideologija kaip tirpi kava
Pradėjęs nuo Fiodoro Dostojevskio kažkada pasiūlytos „socialinės žmonos“ koncepto prof. dr. Alvydas Jokubaitis svarstymus tęsė teiginiu apie proto reikšmės pervertinimą: „Jei viską palikti protui, tai gali iškrypti meilės, tėvynės, šeimos ir kitų svarbių dalykų supratimas“. Stabiliu laikotarpiu garbinamas protas, tačiau krizių metu griebiamasi tikėjimo. Šiame kontekste moralė tampa svarbiausiu prietaru, kurio laikytis yra neabejotinai verta.
Teigdamas, kad nesutarimai privalo turėti ribas prof. dr. A. Jokubaitis ideologijas palygino su tirpia kava — nesant tikros iš tokio birzgalo pagamintas gėrimas kartais pakeičia pupelių kavą, tačiau išmanantis renkasi ne pakaitalą, bet tikrą daiktą.
Kalbėdamas apie valstybę pranešėjas atkreipė dėmesį, kad joje neliko doro žmogaus supratimo. Kad valstybė egzistuotų būtinas bendrojo gėrio supratimas, tam tikras piliečių tapatinimasis su politiniu dariniu. Kitu atveju pats politinis darinys praranda prasmę, nebeturi pamatų, sueižėja tarsi avarinės būklės namas.
Tikėjimas kaip dorybių ramstis
Būta ir daugiau pranešėjų, tačiau po pranešimų sekusi diskusija, kurioje dalyvavo buvęs Lietuvos kariuomenės vadas gen. ltn. Vytautas Jonas Žukas, VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas prof. dr. Šarūnas Liekis, VDU Teisės fakulteto dėstytojas dr. Vygantas Malinauskas, o moderavo žurnalistas Virginijus Savukynas, tam tikra prasme apibendrino anksčiau pasakytas mintis.
Gen. ltn. V. J. Žukas deklaravo tam tikrą visuomenės dezorientaciją ir pasimetimą: „Kokia yra valstybės ambicija? Kokios mes jos norime?“, — klausė generolas. Dr. V. Malinauskas kalbėdamas apie dorybes uždavė esminį klausimą, kuris, ko gero, vienaip ar kitaip skambėjo įvairiuose pranešimuose: kokie yra dalykai, dėl kurių tu esi pasiryžęs mirti?
Prof. dr. Š. Liekio teigimu, Antikos piliečiai buvo ir kariai, nešiojo ginklą, todėl jiems negalėjo nerūpėti bendras reikalas. Kai savo bendrapiliečius vedi į mūšį ir pirmas stovi rikiuotėje klausimas apie elitiškumą nekyla, nes viskas įrodoma realiu pavyzdžiu. „Kita vertus, kiek dabartinis mūsų elitas yra intelektualiai savarankiškas?“, — klausė diskutantas.
Diskusijai įsisiūbuojant ranką klausimui užduoti pakėlė Kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ. „Visos dorybės turi į kažką remtis. Anuometinių, prieš sovietizmą kovojusių patriotų dorybės rėmėsi į tikėjimą…“, — pradėjo Kardinolas.
Ir, iš esmės, užbaigė. Vertybės be tikėjimo įsivaizduojamos, dorybės — nelabai.
