Vokietija, Prancūzija ir Italija svajoja apie taiką, už kurią būtų sumokėta Ukrainos teritorija, tačiau tik visiškas Kremliaus pralaimėjimas panaikins grėsmę, kad už būsimą taiką nebus mokama toliau, – rašo lenkų apžvalgininkai.
Italija, Vokietija ir Prancūzija, susidūrusios su Putino agresija ir nusikaltimais, negali remti nė vieno jo karo tikslo, nes tai būtų visiškas europinių vertybių atmetimas. Jų elitas žino, kas yra viešoji nuomonė ir ką galvoja Jungtinės Valstijos, todėl jie niekada nesiūlys Ukrainai atsisakyti savo teritorijos.
Jų visų problema yra ta, kad karo tęsimas kenkia jų ilgalaikiams interesams. Jie tikėjo pigia energija iš Rusijos ir baiminasi masinės migracijos iš Afrikos, jei dėl Ukrainos grūdų trūkumo kiltų badas.
Jie taip pat nerimauja dėl to, kad šis karas daro JAV ir JK svarbesnes, taip sumažindamas Prancūzijos vaidmenį Europoje ir pasaulyje. Prancūzai pavydžiai saugo savo tariamą supervalstybės statusą – štai kodėl Macronas nuolat skambina Putinui ir bando įtikinti Zelenskį būti lanksčiam dėl teritorijos atsisakymo.
Taip pat dėl šios priežasties Vokietijos kancleris Olafas Scholzas reikalauja paliaubų, o ne Rusijos pasitraukimo iš Ukrainos. Tai taip pat yra priežastis, kodėl „Politico“ pasiūlė Italijos, Vokietijos ir Prancūzijos vadovams bijoti Ukrainos karinės pergalės, nes tai reikštų Rusijos pažeminimą.
Ukraina neklausys šių prašymų, lenkai ir Baltijos šalys atmeta bet kokius bandymus padėti Putinui gelbėtis, nes baiminasi, kad gali atsidurti šalia ugnies linijos – kitaip tariant, jų interesų ir teritorijų irgi gali būti atsisakyta, siekiant nuraminti Rusiją.
Lenkija ir kitos Vidurio Europos dalys dažnai buvo tokių sandorių zonos dalis – taip atsitiko Antrojo pasaulinio karo pabaigoje.
Darosi visiškai aišku, kad JAV, JK ir Vidurio Europos interesai skiriasi nuo Vakarų Europos interesų
Tai neišnyko ir dabar, net kai regionas yra NATO ir Europos Sąjungoje. 2014-aisiais, per Krymo krizę, Vokietija ir Prancūzija buvo pasirengusios sudaryti sandorius su Maskva aukščiau, ignoruodamos lenkų interesus.
Darosi visiškai aišku, kad JAV, JK ir Vidurio Europos interesai skiriasi nuo Vakarų Europos interesų. Ir Vokietija, ir Prancūzija nori, kad Rusija liktų atsvara JAV galiai, o JAV nori, kad ji būtų tiek susilpnėjusi, kad netaptų vertinga Kinijos sąjungininke.
Lenkija nori, kad Rusija būtų atstumta į Aziją, kad Lenkija nebeliktų sandorių zonoje. Tai reikštų Lenkijos gerovės ir saugumo pagrindą. Ukrainos pergalė Lenkijai ir visai vidurio Europai suteiktų net daugiau, nei narystė NATO.
Tačiau jei karas baigtųsi kompromisu, Rusija turėtų galimybę persigrupuoti ir Lenkiją bei Vidurio Europą vėl įtraukti į sandorių zoną.
