Prieš išvykdamas į Vilties piligrimystę ir lietuvių dienas Romoje turėjau dvi pagrindines intencijas: taika Europoje ir krikščionių vienybė. Aišku, vežiausi nemažai ir asmeninių intencijų už tikėjimo brolius ir seseris. Tikrai tikiu, kad šie popiežiaus Pranciškaus paskelbti Jubiliejiniai metai bus palaimingi ne tik mūsų tėvynei ir pasauliui, bet ir visai Bažnyčiai, kaip Kristaus mistiniam kūnui. Kokios šios malonės bus – pamatysime, bet, kad jos bus, neabejoju. Juk Viltis neapgauna…
Taigi, vasario 27-osios, ketvirtadienio, rytas, pusseserė Virginija veža mane į Vilniaus oro uostą. Šviečia saulė, nuotaika puiki, juk su Vilniaus Universiteto sielovados komandos grupe vykstu į atlaidus Amžinajame mieste. Pernai panašiu metu su VU sielovados komanda vykome į piligriminę kelionę šv. Ignaco Lojolos keliais Ispanijoje. Nors Romoje jau esu buvęs keletą kartų, tačiau tai pirmoji mano Jubiliejinių metų piligrimystė. Kaip vėliau sužinojau, ta pačia kryptimi į „lietuvių dienas“ (tiksliau – Lietuvos nacionalinės piligrimystės dienas) Romoje kartu su mumis vyko dar du su puse tūkstančio lietuvaičių iš visų mūsų tėvynės kampelių ir net iš užsienio. Į naująjį Vilniaus oro uosto išvykimo terminalą atvykau pirmas ir turėjau progos jį apžiūrėti. Greitai pradėjo rinktis mūsų grupės žmonės, kurių dauguma buvo šv. Jonų ir šv. Kazimiero bažnyčių bendruomenių tikintieji. Štai pasirodė ir kapelionas kun. Aldonas Gudaitis bei mūsų vadovės Rūta ir Rasa. Iš viso 23 žmonės, dalį jų pažinojau iš ankstesnės piligriminės kelionės, o su kita dalimi teko susipažinti jau pirmąją kelionės dieną. Vykome su persėdimu, todėl lėktuve ir oro uostuose praleidome beveik visą dieną. Pagaliau mes Fiumicino oro uoste, iš kurio autobusu nuvykome tiesiai į viešbutuką šalia Termini stoties. Šįkart man teko „vėliavnešio“ pareigos, t.y. rytais turėjau palydėti grupę vis į kitą Romos baziliką.
Kaip žinia, Jubiliejiniai metai Katalikų bažnyčioje pradėti švęsti 1300 metais. Iš pradžių buvo sumanymas Jubiliejų Bažnyčioje skelbti kas šimtmetį, tačiau nuo XV amžiaus nusistovėjo tradicija juos paminėti kas 25 metai. Paskutiniai Jubiliejiniai metai popiežiaus Jono Pauliaus II-ojo buvo paskelbti 2000-aisiais, tiesa, 2015 metais popiežius Pranciškus buvo paskelbęs jubiliejinius Gailestingumo metus. Jubiliejiniai metai – tai visuotinų atlaidų metas, todėl tikintieji ypač gausiai lanko bažnyčias Romoje, visų pirma, popiežiškąsias arba didžiąsias bazilikas, kurios yra keturios: Švč. Mergelės Marijos Didžioji (Santa Maria Maggiore), šv. Jono Laterane (San Giovanni in Laterano), šv. Pauliaus už miesto sienų (San Paolo fuori le mura) ir šv. Petro (San Pietro) bazilika Vatikane. Visos šios keturios didžiosios bazilikos turi vadinamąsias „šventąsias duris“, pro kurias visi piligrimai turi galimybę įžengti būtent Jubiliejiniais metais. Be šių keturių bazilikų piligrimai turėjo progos aplankyti dar tris vadinamąsias „mažąsias bazilikas“, kurios dabar taip pat įtrauktos į piligrimystės maršrutą: tai šv. Sebastijono bazilika katakombose (San Sebastiano ad Catacumbas), šv. Lauryno (San Lorenzo) ir šv. Kryžiaus Jeruzalėje (Santa Croce in Gerusalemme).
Nors Lietuvos piligrimystė oficialiai buvo keturias dienas (kovo 1-4 dienomis), tačiau didelė dalis Lietuvos piligrimų atvyko jau vasario 27-ą ar 28-ą dieną. Mes su Vilniaus Universiteto sielovados grupe taip pat į Romą atvykome jau vasario 27 d. vakare. Taigi, savo piligrimystę vasario 28 d. (penktadienį) rytą mūsų grupelė pradėjo Mergelės Marijos Didžiosios bazilikos aplankymu, kurioje netikėtai sutikome kardinolą Rolandą Makricką, nuo šių metų liepos mėnesio pradėsiantį eiti šios bazilikos arkikunigo pareigas. Beje, kardinolas Rolandas paminėjo, kad tik įeinant į šią baziliką galime matyti užrašą „Porta santa“ (šventieji vartai). Šioje bazilikoje yra vienas seniausių Marijos paveikslų, vadinamu „Salus Populi Romani“, kurio viena iš kopijų yra Šiluvos bažnyčios centriniame altoriuje.
Vėliau aplankėme ir šv. Presedės bazliką, kur laikoma Kristaus nuplakimo kolonos dalis. Prieš pietus dar susipažinome ir su turistiniu maršrutu: Panteonas, Trevi fontanai ir Navonos aišktė. Po pietų visi lietuviai piligrimai turėjome šv. mišias Švč. Jėzaus vardo (il Gesù) bažnyčioje, šiais Jubiliejiniais metais priskirtoje lietuviams piligrimams. Taip buvo nuspręsta dėl to, kad šioje bažnyčioje yra palaidotas ne tik šv. Ignacas Lojola, bet ir pirmasis lietuvis kardinolas Jurgis Radvila. Beje, kardinolas Jurgis Radvila mirė Romoje 1600 metais nuo plaučių uždegimo, kaip tik dalyvaudamas Jubiliejinių metų piligrimystėje. Pamaldos lietuviams šioje jėzuitų bažnyčioje vasario 28 dieną vyko net du kartus (17 ir 19 val.), nes visi lietuvių piligrimai vienu metu bažnyčioje netilpo. Tiesa, prieš mišias dar aplankėme vadinamuosius „šv. Ignaco Lojolos kambarius“ (Le Camere di Sant’Ignazio), esančius nedideliame muziejuje jėzuitų vienuolyne, kuriame gyveno šv. Ignacas. Čia eksponuojami nuostabiomis freskomis dekoruoti keturi šv. Ignaco kambariai, juose išlikę asmeniniai šventojo daiktai. Tiek prieš, tiek ir po mišių ant il Gesù bažnyčios laiptų teko sutikti daugybę pažįstamų lietuvių piligrimų iš įvairių Lietuvos kampelių ir net užsienio lietuvių iš JAV, Airijos ir Liuksemburgo. Didelis džiaugsmas buvo pamatyti ir mano parapijos Vilniuje (šv. Juozapo Pilaitėje) parapijiečius bei parapijos choro, kuriame aš taip pat giedu, narius. Beje, šioje bažnyčioje per visas penkias lietuvių piligrimystės dienas Romoje vyko įvairūs renginiai, susitikimai, adoracija ir koncertas.
Kovo 1-ąją (šeštadienį) oficialiai prasidėjo Lietuvos nacionalinės piligrimystės dienos su lietuvių pamaldomis didžiosiose Romos bazilikose. Šios dienos ryte lietuviai rinkosi Laterano bazilikoje: sunku buvo patikėti, kad visą seniausios katalikų bažnyčios centrinę navą užpildė vien lietuvių piligrimai. Išpažintį teko atlikti itališkai, nes prie lietuvių kunigų buvo didelės piligrimų eilės. Šv. mišias koncelebravo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, kuris pamoksle paskatino visus tautiečius, nepriklausomai nuo jų profesijos, atrasti savo vietą Kristaus evangelijos skelbime. Beje, tiek kovo 1-osios, tiek ir visų kitų dienų liturgija buvo puikiai paruošta: giesmes ir maldas galima buvo rasti specialioje internetinėje svetainėje, todėl beveik visi piligrimai giedojo kartu su iš Lietuvos atvykusiu jungtiniu choru iš Vilniaus ir Kauno. Tiesa, man įspūdingiausias, visgi, buvo Francesco Meneghello ir Pierangelo Sequeri sukurtas šių Jubiliejinių metų himnas (lietuvišką tekstą pritaikė: kun. Artūras Kazlauskas ir Vita Liaudanskaitė-Vaitkevičienė). Būtent šiuo himnu prasidėdavo ir baigdavosi kiekvienos dienos mūsų pamaldos, todėl jo žodžiai ir melodija kasdien iškildavo, manau, ne tik mano galvoje.
Po šv. mišių patraukėme į šv. Sebastijono katakombas, kurios yra seniausia krikščionių laidojimo ir maldos vieta Romoje. Ekskursiją po katakombas, o vėliau – ir po baziliką mums pravedė lietuvis gidas Donatas. Vėliau mūsų grupė pasidalino į dvi dalis: vieni nuvyko į šalia esančią Quo Vadis bažnytėlę, o kiti – aplankyti šv. Laiptus (la Scala Sante). Domine Quo Vadis bažnytėlė Apijaus kelyje pastatyta toje vietoje, kurioje, kaip tikima, apaštalas Petras sutiko prisikėlusį Jėzų, paskatinusį jį grįžti atgal į Romą ir ten paaukoti savo gyvybę. Tuo tarpu šv. Laiptai – tai 28 marmuriniai laiptai, dabar esantys šalia Laterano bazilikos, kuriais, manoma, Jėzus Kristus kopė pas Poncijų Pilotą pasitikti savo nuosprendžio. Šiuo laiptus iš Jeruzalės pargabeno Imperatoriaus Konstantino motina šv. Elena. Vėliau su kapelionu užlipome ant Palatino kalvos ir iš viršaus apžvelgėme antikinės Romos forumus. Vėlai vakare savo apsilankymu mane maloniai nustebino ir didelį džiaugsmą suteikė ateitininkės sendraugės iš Airijos ir Liuksemburgo, aplankiusios mane per gana stiprų lietų.
Kovo 2-osios (sekmadienio) rytą kartu su visais lietuvių piligrimais patraukėme į šv. Pauliaus už miesto sienų baziliką. Vėl centrinė nava šios bazilikos, kurioje marmuriniame sarkofage ilsisi šv. Pauliaus palaikai, buvo užpildyta vien lietuvių maldininkų. Šioje bazilikoje yra įspūdingi mozaikiniai visų popiežių portretai nuo šv. Petro iki dabartinio popiežiaus Pranciškaus. Prieš pat šv. mišias bazilikos altorių apšvietė saulės spinduliai, kurie man simbolizavo ypatingą Dievo palaiminimą. Nežinau, ar visi į tai atkreipė dėmesį, tačiau mišių metu šie spinduliai nuslinko ir palietė kai kurių piligrimų galvas, tarsi, išskirdami juos iš kitų kažkokiai specialiai misijai. Mišias koncelebravo Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas, kuris per pamokslą priminė šio Jubiliejaus kertinį žodį „Viltis“ ir apaštalo Pauliaus mintį, kad „viltis neapgauna, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios“ (Rom 5, 5). Mišių metu mane apėmė didelis pasididžiavimas savo tauta ir Katalikų bažnyčia, kurios dalimi aš esu ir kurios net „pragaro vartai nenugalės“. Po mišių buvo džiaugsmas susitikti su arkivyskupu Gintaru Grušu ir kardinolu Rolandu Makricku. Beje, tuo pat metu turėjau progos bazilikos šoninėje navoje netikėtai sutikti ir kardinolą Raymondą L. Burke iš JAV, kuris mūsų prašė melstis už bažnyčią Jungtinėse Valstijose. Vėliau aplankėme šv. Lauryno ir šv. Kryžiaus Jeruzalėje bazilikas. Pastarojoje yra laikomos šv. Elenos atrastos Kristaus kančios relikvijos: kryžiaus fragmentas, viena iš vinių, kuria Kristus buvo prikaltas prie kryžiaus, ir kitos.
Kovo 3-iosios (pirmadienio) ryte visi išsiruošėme į šv. Petro baziliką Vatikane. Nuostabu buvo girdėti, kad didelė dalis piligrimų – eilėje į Vatikaną kalba lietuviškai. Kai po patikros patekome į šv. Petro bazilikos kiemą, kuris dar nebuvo užpildytas piligrimų, iš džiaugsmo sunku buvo patikėti, kad mes jau esame Katalikų bažnyčios širdyje. Oras buvo nuostabus, švietė ir šildė pavasario saulė, o visų mūsų veiduose spindėjo šypsena ir nuoširdus džiaugsmas. Kadangi dar turėjau nemažai laiko iki šv. mišių, tai pirmąkart šv. Petro bazilikoje nereikėjo skubėti, o tiesiog atsiduoti tai nuostabos nuotaikai. Su keletu mūsų grupės narių praėjome pro Šventąsias duris. Įėję į baziliką, atsiskyrėme. Aš praėjau pro Mikelandželo Pietą Jono Pauliaus II-ojo koplyčioje ir nuėjau į Švč. Sakramento koplyčią, kur galėjau pabūti apie valandą, niekur neskubant. Vėliau maldai sustojau prie sarkofago su šv. Juozapato Kuncevičiaus palaikais ir aplankiau kriptą su apaštalo Petro ir Jono-Pauliaus II-ojo kapu. Gaila, bet įėjimas į Aušros Vartų koplyčią buvo tradiciškai uždarytas. Per mišias pamačiau, kad sėdžiu šalia šv. Ignaco Lojolos skulptūros. Tuomet supratau, kad šios kelionės metu mus laimina ne tik šv. Kazimieras, bet ir šv. Ignacas, o ši Jubiliejinių metų piligrimystė kartu buvo mūsų VU sielovados pernykštės piligrimystės į Ispaniją šv. Ignaco keliais, tam tikras tęsinys. Juk atsitiktinumų nebūna. Šv. mišios, kurias kartu su kard. Rolandu Makricku ir kitais devyniais lietuviais vyskupais, koncelebravo arkiv. Gintaras Grušas, buvo labai iškilmingos, nuotaika ypač pakylėta. Nors šv. Petro bazilikoje Vatikane lankiausi ne pirmą kartą, tačiau visuomet ši didžiausia katalikų bažnyčia pribloškia savo dydžiu ir meno kūrinių grožiu. Visgi, arkiv. Gintaras Grušas per pamokslą pabrėžė, kad Dievas dažniausiai atsiskleidžia ne didybėje, o tarsi „mažuose“ dalykuose – visų pirma, Duonos pavidalu Eucharistijos metu. Beje, pirmąkart istorijoje Jubiliejinių metų mišiose ne tik dalyvavo, bet ir sveikinimą pasakė Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda. Aišku, gaila, kad negalėjime pamatyti popiežiaus Pranciškaus, bet per visas dienas meldėmės už jo sveikatą.
Vakare visi turėjome progą Švč. Jėzaus Vardo (il Gesù) bažnyčioje sudalyvauti adoracijoje ir pasiklausyti šventinio koncerto „Vilties kelias“. Koncertinę programą mums parengė Bernardinų bažnyčios choras „Langas“ ir šios bažnyčios giedojimo mokyklos chorai „Serafimai“ bei „Šv. Pranciškaus paukšteliai“, taip pat du chorai iš Kauno: Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto mišrus choras „Veritas“ bei vokalinis vyrų ansamblis „Inžinieriai“ ir Kauno pučiamųjų orkestras „Ąžuolynas“.
Vietoj pabaigos
Kadangi kovo 4-ąją (šv. Kazimiero iškilmės dieną) ryte turėjome išskristi atgal į Vilnių, todėl piligrimystę kovo 4-ąją praleidome lėktuve ir oro uostuose. Važiuodami autobusu į Fiumicino oro uostą, visi meldėmės šv. Kazimiero litaniją, kurios metu dėkojome mūsų mylimam šventajam už nepakartojamą Jubiliejinių metų piligrimystės patirtį. Piligrimystė viršijo ir mano lūkesčius. Per visas dienas jaučiau ypač pakylėtą nuotaiką, o per lietuvių mišias didžiosiose bazilikose galima buvo išgyventi sunkiai nusakomą patirtį, kai atrodo, jog pats dangus nusileidžia žemyn. Bendruomeninės mišios tokių ypatingų progų metu kaip tik ir išsiskiria tuo, kad jų metu galima tiesiog fiziškai jausti šv. Dvasios veikimą. Atsiverčiau piligrimų pasą, kur matėsi jau ne tik Lietuvos, bet ir Romos Jubiliejaus bažnyčių antspaudai. Aišku, už bažnyčių antspaudus daug svarbiau man buvo mano nusivežtos šios piligrimystės intencijos. Suprasdamas, kad žodžiais sunku išreikšti visą turėtą patirtį, todėl mintyse tiesiog dėkojau Dievui už šią dvasinę patirtį, už susitikimus su ateitininkais, parapijiečiais ir visais kitais lietuviais. Lėktuve žiūrint į baltutėlius debesis, man vis sukosi galvoje Jubiliejinių metų himno melodija ir žodžiai:
„O gyvybės ir vilties liepsna, ši giesmė tekyla į Tave!
Begalini gyvenimo Šaltini, aš pasitikiu Tavim kelyje“.
Mieli Lietuvos piligrimai, iki pasimatymo Gailestingumo kongrese Vilniuje kitais metais…
