Suomija antradienį tampa 31-ąja NATO nare, ir šis istorinis strateginis pasikeitimas, kurį išprovokavo Maskvos karas Ukrainoje, reiškia, kad JAV vadovaujamo gynybos aljanso siena su Rusija pailgėja dvigubai.
Prieš daugiau kaip metus Kremliaus pradėta didelio masto invazija į Ukrainą supurtė Europos saugumo sanklodą ir paskatino Suomiją bei jos kaimynę Švediją atsisakyti dešimtmečius vykdytos neprisijungimo politikos.
Sąjungininkės Turkija ir Vengrija – kiekviena dėl savų priežasčių – vilkino Suomijos stojimą ir iki šiol blokuoja Švedijos narystę.
Praėjusią savaitę Turkijos parlamentas pašalino paskutinę kliūtį Suomijos įstojimui.
Bet kuriuo atveju ratifikavimo užbaigimas greičiau nei per metus yra greičiausias įstojimo procesas per Aljanso pastarųjų metų istoriją.
Dabar liko tik antradieniui kruopščiai suplanuoti formalumai NATO būstinėje.
Suomių užsienio reikalų ministras Pekka Haavisto (Peka Havistas) įteiks oficialius stojimo dokumentus JAV valstybės sekretoriui Antony Blinkenui (Entoniui Blinkenui) – NATO steigiamosios sutarties saugotojui.
Tuomet mėlynos ir baltos spalvų Suomijos vėliava bus iškelta prie kitų sąjungininkių vėliavų – tarp Estijos ir Prancūzijos – priešais NATO būstinę Briuselyje.
„Tai išties istorinė diena. Puiki diena Aljansui“, – sakė NATO vadovas Jensas Stoltenbergas.
Prisijungusiai Suomijai ims galioti ir Šiaurės Atlanto sutarties 5-asis straipsnis dėl kolektyvinės gynybos, skelbiantis, kad vienos ar kelių NATO valstybių narių užpuolimas bus laikomas visų Aljanso narių užpuolimu.
Kaip tik šios garantijos Suomijai reikia, nusprendė šalies lyderiai, matydami Rusijos prezidento Vladimiro Putino niokojamą karą Ukrainoje.
Putinui – daugiau NATO
„Prezidentas Putinas nuėjo kariauti prieš Ukrainą turėdamas aiškų tikslą gauti mažiau NATO, – sakė J. Stoltenbergas. – Jis gauna kaip tik priešingą dalyką.“
1,3 tūkst. km bendrą sieną su Rusija turinti Suomija, į kurią 1939-aisiais buvo įsiveržusi Sovietų Sąjunga, per Šaltąjį karą nesijungė prie NATO.
Prezidentas Putinas nuėjo kariauti prieš Ukrainą turėdamas aiškų tikslą gauti mažiau NATO
Dabar ji į Aljansą atsineša stiprią kariuomenę, kurią karo metu sudarytų 280 tūkst. karių, ir vieną didžiausių Europoje artilerijos arsenalų.
Be to, strateginė Suomijos vieta pastiprina NATO gynybą prie sienos nuo pažeidžiamų Baltijos valstybių iki vis svarbesnės Arkties.
NATO buvo sukurta po Antrojo pasaulinio karo prasidedant Šaltajam karui, kaip atsvara Sovietų Sąjungai.
Blokas išgyveno kelias plėtros bangas, vis labiau artėdamas prie Rusijos sienų.
NATO atėjimas į rytines ir pietines Europos šalis, anksčiau buvusias Maskvos įtakos sferoje, įsiutino Kremlių ir pablogino jo santykius su Vašingtonu.
Kaip vieną pagrindinių savo karo Ukrainoje priežasčių V. Putinas nurodė galimybę šiai kaimynei įstoti į NATO.
Iš pradžių Kremlius atrodė neteikiantis didelės reikšmės tam, kad Aljansas pasiekė naują Rusijos sienos atkarpą šiaurės vakaruose.
Tačiau Maskva pažadėjo stiprinti savo pajėgas ir pastarosiomis savaitėmis sugriežtino diplomatinę retoriką, pavadindama Suomiją ir Švediją „teisėtais taikiniais“, jei jos įstotų į NATO.
V. Putinas taip pat paskelbė planus dislokuoti taktinių branduolinių ginklų Rusijos kaimynėje Baltarusijoje.
Netrukus Švedija?
Vis dėlto Suomijos įstojimas Aljansui yra ne vien džiugus momentas, nes tikėtasi, kad tuo pačiu metu galės prisijungti ir Švedija.
Budapeštas ir Ankara, galiausiai sutikę patvirtinti Helsinkio paraišką, vis dar blokuoja Stokholmo stojimą.
Švedija vengrų lyderiui Viktorui Orbanui – vienam svarbiausių V. Putino sąjungininkų Europoje – neįtiko išreiškusi nerimą dėl teisinės valstybės padėties Vengrijoje.
Turkiją Stokholmas supykdė atsisakydamas išduoti dešimtis asmenų, kuriuos turkų prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas (Redžepas Tajipas Erdohanas) sieja su nesėkmingu 2016 metų bandymu įvykdyti perversmą ir dešimtmečius trunkančia kurdų kova už nepriklausomybę.
NATO diplomatai tikisi, kad R. T. Erdoganas taps sukalbamesnis, jei gegužę įvyksiantys rinkimai bus jam sėkmingi, ir kad Švedija galės prisijungti prieš liepą Vilniuje rengiamą NATO viršūnių susitikimą.
