Andrius yra jaunas vyras, turintis judėjimo ir psichosocialinę negalią. Jis dažnai jaučia nerimą ir sunkumus, kai susiduria su situacijomis, kurios neapibrėžtos ar kelia papildomą stresą. Kartą Andrius nusprendė apsilankyti miesto parke, kuriame planavo pasimėgauti ramiu pasivaikščiojimu ir pabendrauti su draugais. Tačiau parko infrastruktūra sukėlė daugiau problemų nei malonumo.
Pirmoji kliūtis atsirado dar pakeliui į parką. Šaligatviai neturėjo nuožulnumų, tad Andriui teko ieškoti apvažiavimo, kas padidino kelionės trukmę ir sukėlė stresą. Atvykęs į parką, jis pastebėjo, kad pagrindiniai takai buvo nelygūs ir sunkiai įveikiami su vežimėliu. Šalia esančios informacinės lentelės nebuvo aiškiai išdėstytos ar pritaikytos žmonėms su regos ar kognityviniais sutrikimais, o nuorodų sistema buvo paini, todėl Andriui teko klaidžioti ieškant vietos, kur turėjo susitikti su draugais.
Ši patirtis parodo, kad universalaus dizaino sprendimų trūkumas riboja Andriaus galimybes gyventi savarankiškai, kelia emocinį diskomfortą ir apsunkina kasdienį gyvenimą. Šių problemų sprendimas galėtų apimti sklandų perėjimą nuo šaligatvių prie takų, aiškias informacijos sistemas, pritaikytas įvairiems poreikiams, poilsio zonas su patogiais suoliukais bei ramybės erdves, taip pat prieinamą viešąjį transportą. Tinkamai įgyvendinti universalaus dizaino principai ne tik pagerintų Andriaus gyvenimo kokybę, bet ir užtikrintų jo orų dalyvavimą visuomenėje.
Universalus dizainas kaip pagrindinis visuomenės integracijos įrankis
Universalus dizainas (UD) yra koncepcija, kurios tikslas – sukurti aplinką, produktus ir paslaugas, prieinamas kiekvienam asmeniui, nepriklausomai nuo jų amžiaus, dydžio, gebėjimų ar sveikatos būklės. Pavyzdžiui, tai gali būti pastatai su liftais, kurie pritaikyti ir neįgaliesiems, interaktyvios svetainės su lengvai suprantama informacija, arba viešasis transportas, kuriame įrengtos vietos vežimėliams.
Šis dizaino metodas atspindi filosofiją, kuri ne tik skatina sukurti įtraukią aplinką, bet ir siekia išvengti diskriminacijos, kuri gali atsirasti dėl nesugebėjimo pasinaudoti aplinka dėl fizinių ar kitų apribojimų. Tokia aplinka yra pritaikyta visiems – žmonėms su negalia, vyresnio amžiaus asmenims, vaikams, žmonėms su laikinais sveikatos sutrikimais, taip pat tiems, kurie gali susidurti su specialiais poreikiais dėl fizinių ar psichologinių apribojimų.
Pasaulio kontekste apie 15% gyventojų turi negalią, tačiau statistika rodo, kad universaliojo dizaino privalumai gali pasinaudoti kur kas didesnis procentas gyventojų. Lietuvoje asmenų su negalia skaičius siekia apie 8% (remiantis Statistikos departamento duomenimis), tačiau įvertinus situacinius ir laikinus sveikatos sutrikimus, tokius kaip laikinos traumos ar vyresnio amžiaus žmonių mobilumo apribojimai, universalų dizainą galėtų pasinaudoti net 38% šalies gyventojų.
Toks plataus masto potencialas rodo, kad universalus dizainas – tai ne tik pagalba žmonėms su negalia, bet ir visuomenės kūrimo procesas, kuris užtikrina patogumą ir prieinamumą visiems. Tačiau tam, kad universalus dizainas būtų sėkmingai įgyvendintas ir pasiektų savo tikslus, būtina tiek tarptautinė, tiek nacionalinė teisinė sistema, kurioje būtų numatytos aiškios gairės ir įsipareigojimai.
Unikalaus gyvenimo negalios ekspertas Martynas Vitkus: kurkime lygiavertę visuomenę
Pokalbyje su Unikalaus gyvenimo negalios ekspertu Martynu Vitkumi sužinojome apie svarbiausius universalaus dizaino aspektus.
Kaip apibūdintumėte universalųjį dizainą tiems, kurie su šia sąvoka susiduria pirmą kartą?
– Universalus dizainas – tai filosofija ir praktinis principų rinkinys, siekiantis sukurti aplinką, produktus ir paslaugas, kurie būtų prieinami ir patogūs visiems, nepriklausomai nuo jų gebėjimų, amžiaus ar fizinės būklės. Tai nėra vien tik techninių reikalavimų rinkinys – tai siekis sukurti lygiavertę ir įtraukiančią visuomenę.
Kaip, Jūsų manymu, universalus dizainas prisideda prie socialinės lygybės?
– Universalus dizainas pašalina kliūtis, kurios gali riboti žmonių galimybes dalyvauti visuomenėje. Tai ne tik padeda žmonėms su negalia, bet ir didina prieinamumą visiems – vyresnio amžiaus žmonėms, šeimoms su vaikais, laikinų sveikatos sutrikimų turintiems asmenims. Šios pastangos kuria visuomenę, kurioje visi jaučiasi lygiaverčiai ir vertinami.
Su kokiais didžiausiais iššūkiais Lietuvoje susiduria universaliojo dizaino įgyvendinimas?
– Viena pagrindinių problemų yra supratimo trūkumas – tiek tarp politikos formuotojų, tiek visuomenėje. Neretai UD suprantamas kaip prabanga, o ne būtinybė. Be to, trūksta nuoseklumo teisės aktuose, o praktikoje dažnai ignoruojami esminiai prieinamumo principai.
Kokios yra dažniausios klaidos, kurios pasitaiko bandant pritaikyti universalaus dizaino principus?
– Dažnai manoma, kad užtenka pridėti vieną ar kelis elementus, pavyzdžiui, neįgaliesiems pritaikytą įėjimą. Tačiau universalus dizainas reikalauja visos sistemos peržiūros – nuo informacijos pateikimo iki vartotojų aptarnavimo procesų. Taip pat dažnai nėra konsultuojamasi su asmenimis, kurie susiduria su prieinamumo iššūkiais kasdien.
Ar galite pateikti sėkmingo universalaus dizaino pavyzdį Lietuvoje?
– Vienas geras pavyzdys – kai kurie nauji viešojo transporto projektai, kur įdiegiamos žemos grindys, vietos vežimėliams ir aiškūs garsiniai bei vaizdiniai maršruto pranešimai. Tačiau tokių projektų dar per mažai, ir jie dažnai apsiriboja didžiaisiais miestais.
Kokia yra visuomenės ir privačių įmonių atsakomybė skatinant universalaus dizaino principų įgyvendinimą?
– Tai bendras įsipareigojimas. Valstybė turi sudaryti aiškias taisykles ir užtikrinti jų laikymąsi, tačiau ir verslas turi suvokti UD kaip galimybę padidinti savo paslaugų ir produktų prieinamumą platesnei auditorijai. Visuomenė taip pat gali prisidėti skatinant diskusijas apie lygybę ir įtrauktį.
Kokį vaidmenį švietimas vaidina skatinant universalaus dizaino kultūrą?
– Švietimas yra kertinis akmuo. Būtina įtraukti UD temas į mokyklų, universitetų ir profesinio rengimo programas. Taip pat svarbu didinti visuomenės informuotumą per kampanijas ir viešąsias diskusijas.
Kaip žmonės su negalia galėtų aktyviau dalyvauti kuriant universalų dizainą?
– Jų dalyvavimas yra esminis – jie yra geriausi ekspertai, galintys identifikuoti realias problemas ir pasiūlyti sprendimus. Reikia užtikrinti, kad jie būtų įtraukti į planavimo, projektavimo ir sprendimų priėmimo procesus.
Kokios pagrindinės ateities kryptys, siekiant sėkmingo universalaus dizaino įgyvendinimo Lietuvoje?
– Reikia kurti nuoseklią ir vieningą strategiją, kuri apimtų visas sritis – nuo statybos iki skaitmeninių paslaugų. Taip pat būtina investuoti į specialistų mokymą, skatinti tarpinstitucinį bendradarbiavimą ir užtikrinti pakankamą finansavimą projektams.
Kokią žinutę norėtumėte perduoti mūsų skaitytojams apie universalųjį dizainą?
– Universalus dizainas nėra tik apie žmones su negalia – tai apie visus mus. Tai investicija į visuomenę, kurioje kiekvienas gali gyventi oriai, patogiai ir nepriklausomai. Tik dirbdami kartu galime sukurti tokią aplinką.
JT neįgaliųjų teisių konvencijoje įpareigojama diegti UD
Lietuva, kaip ir daugelis kitų šalių, ratifikavo Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją 2010 metais. Ši konvencija įpareigoja šalis užtikrinti asmenų su negalia lygybę ir prieigą prie visų pagrindinių žmogaus teisių. Konvencijoje pabrėžiama, kad asmenys su negalia turi teisę į savarankišką gyvenimą, dalyvavimą visuomenės gyvenime, švietimą, darbą ir sveikatą. Tai apima ne tik fizinę aplinką, bet ir paslaugas, švietimo galimybes, kultūrinį gyvenimą, informaciją ir komunikaciją.
Universalus dizainas šioje konvencijoje įtvirtintas kaip esminė priemonė, užtikrinanti šių teisių įgyvendinimą. Pasirūpinti, kad aplinka ir paslaugos būtų prieinamos visiems, nepriklausomai nuo jų gebėjimų, tampa esminiu žingsniu siekiant lygiateisiškumo ir integracijos. Konvencija taip pat numato, kad valstybės turi kurti ir įgyvendinti įstatymus bei politiką, kurie skatintų universalaus dizaino taikymą.
Nors universalus dizainas Lietuvoje laikomas svarbiu žingsniu siekiant integracijos ir prieinamumo, visuomenininkams atlikus esamos situacijos analizę, išryškėjo kelios problemos. Visų pirma, nėra bendro ir visiems priimtino supratimo apie tai, kas yra universalus dizainas.
Šiandien vis dar pastebimos spragos teisinėje bazėje, nes nėra vieningos požiūro į UD įgyvendinimą skirtingose srityse. Pavyzdžiui, kai kuriose srityse priimti aiškūs reikalavimai dėl pastatų prieinamumo, tačiau nėra aiškumo dėl kitų paslaugų, pavyzdžiui, viešojo transporto, informacijos prieinamumo ir kitų sričių.
Svarbu, kad valstybė ir savivaldybės, privačios ir viešos institucijos dirbtų kartu, kad universalus dizainas taptų bendruoju visuomenės vystymosi principu. Tai padėtų ne tik asmenims su negalia, bet ir visai visuomenei.
