Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras po 20 metų pertraukos atnaujino sovietų aukų paieškas Tuskulėnų rimties parke Vilniuje.
„Archeologinių tyrimų metu bus ieškoma iki šiol nerastų 43 aukų palaikų, sušaudytų buvusiame MGB (KGB) kalėjime Vilniuje. Taip pat tikimasi, kad čia gali būti užkasti ir pokaryje Vilniaus apylinkėse nukautų laisvės gynėjų – partizanų palaikai. Šių žmonių netektys ir paaukotos gyvybės lėmė ir tai, kad šiandien mes vėl turime savo nepriklausomą valstybę“, – sako LGGRTC vadovas dr. Arūnas Bubnys.
1944-1947 m. Vilniaus MGB kalėjime buvo įvykdytos 767 mirties bausmės. Nepriklausomybės laikotarpiu, t. y. 1994-1995 ir 2003 m., archeologinių kasinėjimų metu rasti 724 palaikai, taigi, nerasti dar 43 sušaudytųjų palaikai. Tikėtina, kad Tuskulėnų parke gali būti užkasti ir 7 „mirtininkai“, kurie bausmės nesulaukę mirė kalėjime.
Kitame paieškoms svarbiame dokumente – 1952 m. LSSR MGB A skyriaus viršininko P. Grišino pažymoje Sovietų Sąjungos MGB vadovybei – rašoma, kad Vilniaus teritorijoje esančioje masinėje kapavietėje „buvo laidojami sušaudyti pagal mirties bausmės nuosprendžius, to dvaro teritorijoje palaidota ne mažiau kaip 1000 žmonių”.
Sovietų Sąjungos KGB vadovas V. Čebrikovas savo pasirašytame 1971 m. dokumente patikslina, kad be „mirtininkų“ Tuskulėnuose buvo užkasami ir žuvę partizanai: „Archyviniais duomenimis, palaidota apie tūkstantį lavonų. Pagal įvykdytus nuosprendžius 1944-1947 m. užkasta 780 lavonų. Likę – ginkluotųjų gaujų, likviduotų Vilniaus apylinkėse, dalyviai“.
Išsamesnių slaptų dokumentų KGB archyve rasti nepavyko, nes sovietai labai slėpė masinius jų nusikaltimus liudijančias vietas. Atkūrus nepriklausomybę baisiąją Tuskulėnų paslaptį atskleidė žmogus, sovietų paskirtas šią paslaptį saugoti – buvęs šių nusikaltimų netiesioginis dalyvis, Tuskulėnų parko prižiūrėtojas. Tačiau jo nurodytose ir kitose paieškų vietose rastos ne visos aukos.
Taigi, Tuskulėnų parko teritorijoje iki šiol gali būti užkasta dar beveik 300 palaikų. Jų bus ieškoma buvusiame lenkų inžinieriaus F. Valickio vilos sklype: 1944 m. MGB F. Valickį suėmė dėl bendradarbiavimo su Armija Krajowa, o vilą savo reikmėms nusavino MGB ministras. Nepriklausomybės laikais LGGRTC vilą restauravo, pavadino Baltuoju dvareliu ir įrengė muziejų.
Deja, dalis ieškomų palaikų gali būti iškasta ir sunaikinta sovietmečiu Tuskulėnuose, statant Vidaus reikalų ministerijos kultūros rūmus. Buvęs šių statybų inžinierius liudijo, kad, kasant pamatų duobę ir įvadines trasas buvo iškasta nemažai palaikų. Atvykę kagėbistai paaiškino, neva čia buvusios kapinės, tačiau statybininkų tai neįtikino, nes kaukolėse būta šautinių sužalojimų. Tada statybų darbams buvo atvežti kaliniai, o kur išvežti atkasti palaikai – nežinoma.
Ankstesnių archeologinių paieškų Tuskulėnuose vadovo V. Urbonavičiaus teigimu, 2008 m. tvarkant gatvelę palei rytinę VRM kultūros rūmų sieną buvo rasta žmonių kaulų ir šovinys, o tvarkant aukų kolumbariumo šlaitą prie teniso kortų darbininkai rado kaukolę.
Atsižvelgiant į šiuos duomenis, Tuskulėnų parke atnaujintos palaikų paieškos. LGGRTC darbuotojai paieškas vykdo kartu su VŠĮ „Kultūros vertybių globos tarnyba“, paieškos bus tęsiamos ir kitąmet.
Tuskulėnų paslaptis
1944 m. rugsėjo 28 naktį į Tuskulėnų dvarvietę įsuko brezentu dengtas sunkvežimis ir nuvažiavo į rytinėje parko pusėje buvusias dvaro arklides. Užsidarius arklidės vartams iš sunkvežimio buvo ištraukti dešimt sušaudytų palaikų ir suversti į iš anksto iškastą didelę duobę. Taip prasidėjo tragiška Tuskulėnų masinės kapavietės istorija.
Čia buvo suvežti nužudytieji už labai skirtingas veikas: partizanai, jų rėmėjai, 1941 m. Birželio sukilimo dalyviai, Armijos Krajowos kariai ir rėmėjai, taip pat apkaltintieji karo ar kriminaliniais nukaltinimais, dalyvavimu Holokauste.
Labai įvairios ir aukų tautybės: 559 lietuviai, 56 rusai, 52 lenkai, 38 vokiečiai, 32 baltarusiai, 18 latvių, 9 ukrainiečiai, 3 žydai ir kt.
Antropologai nustatė, kad dalis kalinių nužudyti itin žiauriu būdu: ne sušaudant, o suknežinant kaukoles keturbriauniu įrankiu, panašiu į kirtiklį ar plaktuką – taip žudyti draudė net komunistų baudžiamoji teisė. Trylikai kalinių į galvą buvo šauta po keturis kartus, 4 kaliniams – po penkis kartus ir 2 kaliniams net po šešis kartus.
Tuskulėnų tragedijos tyrėjas Severinas Vaitiekus daro išvadą, kad žiauriausiai buvo žudomi partizanai ir lietuviai, nacių okupacijos metu tarnavę vokiečių administracijoje ar jų kariniuose daliniuose.
1946 m. lapkričio 18 d. buvo nužudyta 13 asmenų, 6 palaikai identifikuoti. Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus palaikai rasti be kankinimo žymių, su šautiniu sužalojimu, tuo tarpu Viešvėnų klebonas Pranas Gustaitis buvo uždaužytas – jo kaukolė sužalota dviem stipriais smūgiais. Vyskupo ir klebono bendrabylis, buvęs Lietuvos konsulas ir Plungės burmistras, Žemaičių legiono štabo ryšininkas Eduardas Misevičius buvo tris kartus badytas, o po to nušautas.
Ypač sadistiškai užmušti jauniausi mirtininkai, Marijampolės 1-osios gimnazijos moksleiviai, Tauro apygardos Vytenio būrio partizanai Vincas Baronas-Vyšnelis, Jurgis Bekampis-Šalmas, Algimantas Gustaitis-Kimas, Alfonsas Žukauskas-Lizdeika: nužudymo metu jie buvo badyti, durti, daužyti, kapoti ir šaudyti.
Tokį žiaurumą galėjo lemti ir budelių charakteriai, ir tai, kad per egzekucijas bei užkasant užmuštuosius buvo stipriai girtaujama: duobkasiai degtinę gerdavo nusikaltimo vietoje, tuščius butelius sumesdami tiesiai į duobę ant aukų. Budeliams buvo leidžiama gerti tik po šaudymo, bet, sprendžiant iš nužudymų braižo, šio nurodymo dažnai nebuvo laikomasi. Pinigai gėrimui ir užkandai žmogžudysčių metu buvo skiriami iš MGB–KGB biudžeto.
Pasmerktuosius mirti MGB-istai savo dokumentuose vadino „kontigentu“, o jų palaikų užkasimą – „evakuacija“ arba „kontingento išmetimu“.
