Religijos laisvės gynėjai įspėjo, kad Turkija vykdo propagandinę kampaniją, kuria siekiama „išbalinti” religines mažumas, ir paragino JAV Valstybės departamentą paskelbti Turkiją ypač susirūpinimą keliančia šalimi.
Trečiadienį Vašingtone vykusiame nacionaliniame aukščiausiojo lygio susitikime „Krikščionių gynimas” Demokratijų gynimo fondo Turkijos programos vyresnysis direktorius Aykan Erdemir (Aykanas Erdemiras) aptarė naujausias tendencijas, susijusias su etninių ir religinių mažumų persekiojimu Turkijoje.
Jis teigė, kad Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano režimas verčia religines mažumas dalyvauti propagandinėje kampanijoje, kuria siekiama likusiam pasauliui parodyti tolerantišką vyriausybę.
Erdemiras sakė: „Dabar tikimasi, kad Turkijos nemusulmonų bendruomenių vadovai, tiek religiniai, tiek pasauliečiai, noriai ir pajėgiai dalyvaus „baltinant” režimo persekiojimus ir nusikaltimus.”
Jis pateikė pavyzdžių, kaip Turkijoje religinės mažumos patiria prievartą: jos verčiamos „dalyvauti ceremonijose, pasirašyti pareiškimus ar vaidinti įvairiose parodomosiose akcijose, kuriomis bandoma parodyti, kad Erdogano vyriausybė yra tolerantiška, geranoriška ir palankiai vertina mažumas”.
„Tai gali būti tiesiog Turkijos religinėms mažumoms primestas dalykas, kuriame teigiama, kad Turkijoje nėra jokio spaudimo religinėms mažumoms. … Tai gali būti dalykas, kuriuo jie išreiškia savo paramą Turkijos tarpvalstybinėms karinėms operacijoms Šiaurės Sirijoje.”
Erdemiras pabrėžė dar vieną Vakarų vyriausybėms ir religijos laisvės gynėjams susirūpinimą keliančią priežastį: „Klestėte klesti muziejai, bažnyčios ir sinagogos, kurios tarnauja ne kaip maldos salės, maldos namai, bet kaip turizmo spektakliai, kaip muziejai, kuriuos Vyriausybė restauruoja ir tvarko, o paskui gal vieną dieną per metus leidžia atlikti religines apeigas, bet naudoja … 365 dienas per metus demonstruoja valdžios toleranciją ir geranoriškumą, kaip kalbėjimo taškus, kaip rekvizitą, kaip vitriną.”
Paraginęs JAV ir kitų Vakarų šalių vyriausybes „nedalyvauti tokiose ceremonijose ir vietose bei nesuteikti teisėtumo bei patikimumo Erdogano vyriausybės triukams”, Erdemiras paragino Valstybės departamentą paskelbti Turkiją „ypatingą susirūpinimą keliančia šalimi”.
Pagal 1998 m. Tarptautinį religijos laisvės aktą Valstybės departamentas šį ženklą suteikia šalims, kurios vykdo „rimtus religijos laisvės pažeidimus”.
Valstybės departamento teigimu, 1998 m. įstatyme „sunkūs religijos laisvės pažeidimai apibrėžiami kaip sistemingi, nuolatiniai, šiurkštūs religijos laisvės pažeidimai, įskaitant tokius pažeidimus kaip kankinimai, žeminantis elgesys ar bausmės, ilgalaikis kalinimas nepateikus kaltinimų, pagrobimas ar slaptas sulaikymas arba kitoks šiurkštus teisės į gyvybę, laisvę ar asmens saugumą paneigimas”.
E. Erdemiras teigė, kad R. T. Erdoganas garbingą krikščionių paminklą Šv. Sofijos soborą pavertė mečete ir dėl to Turkija buvo paskelbta KPK.
„Erdogano vyriausybė turi nutraukti valstybės remiamą ir sankcionuojamą neapykantos ir sąmokslų prieš religines mažumas skleidimą, dėl kurio jos tampa neapykantos nusikaltimų ir neapykantos kalbų aukomis, o tada dar labiau priklauso nuo Erdogano vyriausybės geranoriškumo ir malonės, kad būtų apsaugotos”, – skelbė jis.
Kita grupės narė Amy Austin Holmes iš Užsienio santykių tarybos papasakojo, kaip krikščionis, likęs saugoti savo šeimos žemės, kai kiti šeimos nariai pabėgo iš turkų okupuoto Sirijos miesto Ras al Ayn, buvo verčiamas dalyvauti propagandinėje kampanijoje.
Holmesas papasakojo, kad vieną dieną Turkijos remiami milicininkai „atėjo pas jį ir pasakė, kad nori, jog jis dalyvautų iš esmės propagandiniame vaizdo įraše, kad parodytų, jog „žiūrėkite, Ras al Ayn mieste tebėra krikščionis”, ir nufilmuotų apie tai vaizdo įrašą, kad įtikintų pasaulį, jog Ras al Ayn mieste nebuvo taip blogai ir kad iš tikrųjų ten tebėra bent vienas krikščionis”.
Nors iš pradžių vyras sutiko įvykdyti milicijos prašymą ir sakė, kad vaizdo įrašą padarys kitą dieną, galiausiai tą naktį jis pabėgo, užuot dalyvavęs kampanijoje. Holmesas pranešė, kad minėta situacija nėra unikalus reiškinys.
Holmsas tvirtino, kad iš šios vietovės pabėgo daug religinių ir etninių mažumų atstovų. Kadangi jie paliko savo nuosavybę, „Turkijos remiamos milicijos pasisavino jų [nuosavybę] ir praturtėjo iš paliktų tuščių namų”. Ji paragino JAV „užtikrinti, kad visi, kurie pabėgo iš šių teritorijų, galėtų grįžti, atgauti savo nuosavybę, gauti kompensaciją už pavogtą ar sugadintą turtą”.
Apibūdindama juos kaip „sektantiško ir nelygaus režimo dominuojamus subjektus” ir „de jure ir de facto pavergtus vergus ar pavaldinius”, Erdemir išsamiai aptarė iš Turkijos bėgančių religinių mažumų poveikį: „Turkijos graikų ortodoksų šiuo metu yra mažiau nei 2 000, o gal net arčiau 1 500.
