Naujasis Tikėjimo mokymo diskasterijos prefektas Victoras Manuelis Fernándezas (Viktoras Manuelis Fernandezas), buvęs Argentinos katalikų universiteto teologijos fakulteto dekanas ir universiteto rektorius, dažnai vadinamas artimiausiu Pranciškaus patikėtiniu, ir kaip teigiama, padėjo rengti svarbiausius Pranciškaus mokymo dokumentus („Evangelii Gaudium”, „Laudato Si'” ir „Amoris Laetitia”).
V. M. Fernandezui pontifikas suteikė arkivyskupo titulą du mėnesius po išrinkimo popiežiumi ir 2018 m. paskyrė La Platos arkivyskupijos ordinaru Argentinoje. Neseniai popiežius jį nominavo ir kardinolu. Kas ši asmenybė netikėtai užkopusi į Bažnyčios hierarchijos viršūnes?
Pranciškaus Ratzingeris
Naujasis Tikėjimo dikasterijos prefektas dar nepradėjo eiti pareigų, bet jau kelia bangas. Argentinietis, ilgą laiką priklausęs kardinolo Bergoglio (popiežiaus Pranciškaus) įtakos ratui, duoda skambius interviu ir tuo pačiu metu kelia klausimus apie Bažnyčios doktriną.
Dar prieš pradėdamas eiti pareigas jis davė daugiau interviu nei kardinolas Ratzingeris per 24 savo darbo metus. Jis neatmeta minčių pakeisti katekizmą, diskutuoja apie celibatą, moterų diakonatą.
Negana to, iš paskirtojo Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefekto lūpų pasigirsta patarimas nevertinti Biblijos pažodžiui. Tai – stiprus teiginys. Žinoma, pabrėžia Fernándezas, egzistuoja hermeneutika, tačiau nedviprasmiškų Šventojo Rašto ištarų, kurių atžvilgiu egzistuoja aiški doktrininė ir interpretacinė tradicija, atveju net ir šiuolaikinės hermeneutinės reliatyvizacijos pasiekia savo ribas, – rašo portalas kath.net.
Paskyrus Fernándezą, kuriam liepos 18 d. sukako 61-eri, doktrinos mokytoju, kai kurie neišvengiamai užsiminė, kad Pranciškus dabar turi „savo Ratzingerį”, tačiau Tucho (jo pravardė) tvirtina, kad jis į šį vaidmenį įneš savitą požiūrį.
Viena vertus, jis atsidės užtikrinimui, kad Bažnyčios doktrina tarnautų jos misijai; kitiems dikasterijos darbuotojams jis deleguoja seksualiniu išnaudojimu kaltinamų dvasininkų bylų nagrinėjimą. Interviu „The Tablet“ paskirtasis kardinolas sakė, kad buvimas pirmuoju Lotynų Amerikos ir Argentinos doktrinos prefektu suteiks naujų perspektyvų ir „turtingumo”, kurio anksčiau trūko.
Buvo tirtas dėl mokymo grynumo
Suprantamas tam tikras šokas, juk institucija, kuriai jis vadovaus ateityje, dar prieš kelerius metus tyrė jį dėl doktrininių klausimų. Jokių doktrininių nuosprendžių nebuvo paskelbta, tačiau negalima manyti, kad buvo priimtas pirmos klasės išteisinamasis nuosprendis.
Fernándezas Argentinos radijo stočiai „Perfil” sakė, kad praeityje Šventoji Oficija ir jį patį tyrė. „Žmonės ten siuntė mano straipsnius, kuriuos jie laikė eretiškais, ir aš praleidau kelis mėnesius atsakinėdamas į juos.”
Naujai paskirto prefekto ir būsimo kardinolo publikacijų sąrašą daugelis apibūdina kaip gana skurdoką savo turiniu. Stebina tai, kad jį paskelbė Vatikanas. Pavyzdžiui, veltui ieškotume analogiško kardinolo Miulerio publikacijų sąrašo.
Knyga apie bučinius pelnė būsimajam prefektui pašaipų pavadinimą Tucho, Besame mucho. Šioje knygoje, kurią parašė 1995 m., būdamas jaunas kunigas, kaip katechezę paaugliams, Fernándezas rašo, kad bučinys simbolizuoja Dievo apkabinimą žmonijai. „Mane įkvėpė Bažnyčios tėvų laikų frazė, kurioje sakoma, kad įsikūnijimas yra tarsi Dievo bučinys žmonijai”, – aiškino jis savo „Facebook” puslapyje.
Ne tikėjimo sergėtojo, bet dialogo pozicija
Jo gynėjai jau stilizuoja Fernándezą kaip neapykantos auką, kai ant jo liejasi pašaipos. Jis pats rado savo rėmus, – išpuoliai prieš jį yra išpuoliai prieš popiežių.
Tad net atkaklūs dabartinio pontifiko gynėjai dėl šio paskyrimo atsidūrė aiškinimosi aklavietėje. Paskirtasis prefektas savo pareigas supranta ne klasikine tikėjimo sergėtojo, bet dialogo prasme. Fernándezas paaiškino, kad jis norįs užtikrinti „Bažnyčios doktrininių teiginių nuoseklumą”.
Jis ypač mini „Pranciškaus magisteriumą”. Tuo būsimasis kardinolas daugiau nei aiškiai nurodo, kad dabartinis pontifikatas patiria tam tikrą įtampą su tradiciniu Bažnyčios mokymo autoritetu.
Bažnyčia moko, kad popiežius, vykdydamas savo pareigas, yra visiškai laisvas ir nevaržomas. Verta į tai žiūrėti rimtai. Juk tai taip pat reiškia, kad popiežius neprivalo laikytis savo paties taisyklių. Tikrai negalima kaltinti popiežiaus Pranciškaus erezijomis. Tačiau jis dažnai dėl pastoracijos apeina tradicinio požiūrio ribas, bet nuo to Bažnyčios mokymas nesikeičia.
Nesvarbu, kiek prieštaringų paskyrimų popiežius padarys per savo kadenciją, Bažnyčios esmės tai nepaveiks. Kadangi Bažnyčia iš esmės egzistuoja viršlaikiškai ir viršpasaulietiškai, tad žmonių sprendimai negali jai padaryti jokios egzistencinės žalos.
Jei rimtai žiūrime į Bažnyčios istoriją, tai analogiški įvykiai yra pasikartojimai, kurie pasireiškia vis naujais variantais. Bažnyčia patiria žydėjimą ir sausrą. O tie, kurie gyvena sausroje, logiškai plėtoja apokaliptines fantazijas. Tačiau Viešpaties žodis galioja ir dabartyje.
