Trečiasis advento sekmadienis lotyniškai vadinamas Gaudete (Džiaukitės) sekmadieniu.
Pranašas Sofonijas, kurio ištrauką skaitome trečio advento sekmadienio Žodžio liturgijoje, mums skelbia džiaugsmą. Jis yra iš vadinamųjų „mažųjų pranašų“ ir jo žinios suvokimui, pravartu atkreipti dėmesį, kad anksčiau Sofonijas pranašavo apie Dievui ištikimųjų likutį, kuris bus išrinktosios tautos ateitis.
Šis likutis, hebrajiškai vadinamas anavim, buvo „nuolanki ir kukli tauta“ (Sof 3, 12-13). Būtent šiems vargšams ir ištikimiems žmonėms Dievas sako: „Džiaukitės!“.
Sofonijas pateikia mums nepaprastą Dievo paveikslą: „Jis noriai džiaugsis tavimi, atnaujins tave mylėdamas ir džiūgaus dėl tavęs giesme, kaip džiūgaujama iškilmių dieną.“ (Sof 3, 17-18).
Apaštalas Paulius mokė filipiečius, kaip meldžiasi bendruomenė, kuri savo gyvenimu skelbia gerąją naujieną vargšams. Paulius liepia jiems melstis su padėka ir prašyti to, ko jiems reikia, nes žino, kad besimeldžianti bendruomenė padarys viską, kas įmanoma, kad visiems būtų gera.
Kai bendruomenė auga gerumu, ji vis labiau pažins „ramybę, pranokstančią bet kokią išmintį“. Galbūt tikintieji negaus visko, ko nori – ar net ko jiems reikia, – tačiau priklausymas besimeldžiančiai bendruomenei išlaikys jų protus ir širdis vienybėje su Kristumi.
Tai suteiks jiems džiaugsmo, kad ir kokios būtų gyvenimo aplinkybės. Neveltui popiežius Pranciškus nuolat ragina mus gyventi džiaugsmingai, ypač tai matoma jo apaštališkajame paraginime „Evangelijos džiaugsmas“, kuriame žodis „džiaugsmas“ minimas 110 kartų.
besimeldžianti bendruomenė padarys viską, kas įmanoma, kad visiems būtų gera.
Trečio advento sekmadienio liturginiai tekstai – įvairių šio laiko temų sintezė. Tai Viešpaties dienos laukimas, atsispindintis dviejuose pirmuosiuose skaitiniuose ir priegiesmiuose; tai mesijinių laikų atėjimas, atskleidžiamas Evangelijoje, pažyminčioje, kad Jono Krikštytojo tarnystė užleidžia vietą Jėzaus tarnystei; tai Kalėdų laukimas – maldose, ypač (po gruodžio 16 d.) – Dėkojimo giesmėje.
Tai kvietimas džiaugtis, vienijantis įvairias mūsų minties kryptis. Tuo metu, kai Dievo tauta „rengiasi Išganytojo gimimo – Kalėdų šventei“ (Pradžios malda) ir, kai ji suvokia, jog „Viešpats yra arti“ (Komunijos malda), ji dalyvauja tame džiaugsme, kuris Blaiso Pascalio širdyje kalbėjo stipriau negu fizinė kančia: „Aš su džiaugsmu tiesiu rankas į savo Išlaisvintoją“.
Žmogus yra sukurtas tam, kad išsiskleistų džiaugsme. Todėl Gaudete sekmadienis krikščioniui primena, kas labiausiai apibūdins jo džiaugsmą, ir skatina prašyti Dievą: „Padėk mums sulaukti brangiosios Išganytojo Gimimo iškilmės ir su gaiviu džiaugsmu ją atšvęsti“ (Pradžios malda).
Kalėdų džiaugsmas, kuriuo nuo šiandien spindi viltis, turi mus lydėti visą mūsų gyvenimą. Iš tiesų reikia, kad mūsų susitikimo su Kristumi valandą jis „mus rastų maldingai budinčius ir džiaugsmingai jam teikiančius šlovę“ (Dėkojimo giesmė).
