Bažnyčios Vokietijoje padėtis kelia viso pasaulio katalikų susirūpinimą. Savo Sinodinį kelią pradėjusi, kaip atsaką į lytinio piktnaudžiavimo problemą, ši Bažnyčios dalis pasuko į katalikų mokymo revizavimą.
Ne paslaptis, kad ir Vatikano pareigūnai yra labai susirūpinę dėl Katalikų Bažnyčios Vokietijoje likimo.
„Sinodinis kelias priėmė sprendimus, kurie ne visai atitinka šiuo metu galiojančią Bažnyčios doktriną“, – pareiškė popiežiaus valstybės sekretorius kardinolas Pietro Parolinas (Pjetras Parolinas) išsyk po asamblėjos Frankfurte, kai vokiečiai nusprendė laiminti vienalytes santuokas, šventinti moteris diakonėmis, pertvarkyti bažnytines struktūras.
P. Parolinas ypač kritiškai įvertino tai, kad ir Vokietijos vyskupai pritarė Sinodinio kelio pasiūlymui laiminti tos pačios lyties poras. „Man atrodo, kad Šventasis Sostas šiuo klausimu jau labai aiškiai pasisakė Tikėjimo mokymo dikasterijos dokumentu“, – sakė kardinolas. „Tokia yra Romos pozicija“, – pridūrė jis.
Savaitgalį buvo priverstas trauktis iš pareigų Osnabriuko vyskupas Franzas Josefas Bode (Francas Jozefas Bodė), kuris laikomas vienu iš Sinodinio kelio sprendimų architektų. Formali atsistatydinymo priežastis – piktnaudžiavimo Bažnyčioje ataskaitoje buvo nustatyta, kad jis netinkamai sprendė seksualinio išnaudojimo atvejus savo vyskupijoje šiaurės vakarų Vokietijoje. Tačiau tuo Vatikanas pasiuntė ir netiesioginį signalą vokiečiams, nes F. J. Bode pagal kanonų teisę dar turėjo vyskupauti.
Net popiežius Pranciškus yra pasakęs, kad Vokietijai nereikia dviejų protestantiškų Bažnyčių, matyt turėdamas omenyje, kad sinodo sprendimai yra panašūs į šiuo metu toje šalyje įsitvirtinusį liuteroniškąjį požiūrį. Taip pat jis ne kartą yra pabrėžęs, kad Bažnyčia negali virsti į nevyriausybinę organizaciją, tuo būdu netiesiogiai apeliuodamas į Vokietijoje vyraujančias tendencijas.
Tačiau kol kas Vatikanas nesiima jokių griežtesnių žingsnių, nedaro oficialių skambių pareiškimų, nesiunčia į Vokietiją pasiuntinių su ypatinga misija, o tik stebi ten vykstančius procesus.
Tai daugeliui katalikų kelia susirūpinimą. Akivaizdu, kad Roma lūkuriuoja bandydama išlaviruoti, kad nekiltų didelis susipriešinimas tarp jos ir Vokietijos katalikų lyderių. Tuomet pasirodytų naujos schizmos šešėlis Katalikų Bažnyčioje.
Kuo būtų galima paaiškinti tokią vokiečių laikyseną? Žinoma egzistuoja istoriniai veiksniai, o kaip žinia istorija yra linkusi kartotis. Nevalia pamiršti, kad per pastaruosius pusantro tūkstančio Europos gyvavimo metų, germanai buvo aktyvūs mūsų žemyno istorinių peripetijų dalyviai. Jie niekada nemėgo, kad galios svertai būtų kažkieno kito, o ne jų rankose. Tai pasakytina ne tik apie politinius, bet ir bažnytinius procesus.
Kitas dalykas, kad 19 a. susikūrus moderniam Vokietijos valstybingumui, Bažnyčios visada buvo lojalios šią šalį valdančiam elitui. Pakanka prisiminti itin nemalonią istoriją, kai katalikų Centro partija savo laiku padėjo Adolfui Hitleriui uzurpuoti valdžią. Kuo viskas baigėsi – gerai žinome.
19 a. susikūrus moderniam Vokietijos valstybingumui, Bažnyčios visada buvo lojalios šią šalį valdančiam elitui.
Todėl vokiečių kardinolas Walteris Kasperis prisiminė nacizmo pamokas kalbėdamas apie dabartinę padėtį Vokietijos katalikybėje. Akivaizdu, kad ir dabar priimti Sinodinio kelio sprendimai yra neslepiamas pataikavimas Vokietijoje vyraujančiai politinei konjunktūrai.
Tačiau egzistuoja ir dar viena priežastis dėl kurios vokiečiai jaučiasi savotiškais padėties šeimininkais. „Jei Vokietija pradės spausti dėl tam tikrų dalykų, turėdama visus pinigus, tai bus problema“, – neseniai aiškino prancūzų katalikų dienraščiui „La Croix“ neįvardintas kardinolas iš Vatikano.
Sunku vėl neprisiminti istorijos. Juk pirmasis skilimas Vakarų krikščionybėje buvo sąlygotas ne tik teologinių debatų, bet ir finansinių klausimų. Prisiminkime, kad indulgencijų pardavinėjimas atsirado dėl didelių finansinių Romos problemų, kurių nenorėjo savo piniginėmis užkišti vokiečių aukštuomenė. Todėl ji parėmė Martino Liuterio maištą prieš Romą.
Žvelgdami į mūsų laikmečio aktualijas neturėtume pamiršti, kad dėl 6,7 mlrd. eurų, kuriuos Katalikų Bažnyčia Vokietijoje 2021 m. uždirbo iš šioje šalyje renkamo religijos mokesčio, jos vyskupai vadovauja turtingiausioms vyskupijoms planetoje. Palyginti su šiais skaičiais, Vatikano metinis veiklos biudžetas, kuris siekia tik apie 300 mln. eurų, nublanksta.
Vienas iš Vatikano pajamų šaltinių yra vadinamasis Petro skatikas. Šis privalomas mokestis, kanoniškai taikomas visoms pasaulio vyskupijoms, 2021 m. Šv. Sostui atnešė 59 mln. eurų. Trečdalis šios sumos atkeliavo iš trijų šalių – Jungtinių Valstijų, Italijos ir Vokietijos. Beje, šie to paties „La Croix“ skelbiami duomenis nėra vieši.
Štai Vokietijos dienraštis „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ 2022 m. liepą atskleidė, kad Vokietijos katalikų vadovai kasmet į Romą siunčia 10 mln. eurų. Iš šios sumos 5,1 mln. eurų yra savanoriškas, o 2,4 mln. eurų – privalomas mokestis. Be to, 160 tūkst. eurų skiriama Popiežiškajam Grigaliaus universitetui ir Teutonų kapinėms Vatikane finansuoti.
Dvi katalikiškos nevyriausybinės organizacijos Vokietijoje skyrė 1,85 mln. eurų Evangelizacijos dikasterijai – tarnybai, atsakingai už Bažnyčią pietinėje pasaulio dalyje.
Vokietijos Bažnyčia yra ne tik tiesioginio Vatikano finansavimo šaltinis, bet ir ekonominė galia paremti Rytų krikščionis. Tokių Vokietijos katalikiškų labdaros fondų kaip „Kirche ir Not“ ar „Renovabis“ logotipai puikuojasi visur Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje. Beje, ir Lietuvoje sunku būtų rasti didesnę parapiją ar bažnytinę organizaciją, kurios veiklą nebūtų parėmę vokiški pinigai.
Vis tik iš anksčiau pateiktų skaičių matyti, kad Bažnyčia Vokietijoje skiria daug pinigų katalikiškoms agentūroms, Maltos ordinui, bet ne tiek jau daug konkrečiai Vatikanui. Tad netiesa būtų sakyti, kad vokiečių aukos sudaro Romos biudžetą. Todėl nesąžininga būtų teigti, kad Roma iškeis amžinąsias tiesas į vokiškus pinigus.
Žinoma, kad finansinis veiksnys egzistuoja, tačiau jis nėra lemtingas. Daug svarbiau yra kelti klausimą ar Katalikų Bažnyčia netaps, įvairių bažnytinių provincijų su adaptuota prie vietinių papročių doktrina, federacija? Jei germanų vyskupai galutinai neatsižadės savo pašaukimo saugoti tikėjimo lobyno integralumą, o Roma jiems to įsakmiai neprimins, tokia ateitis taps visai galima.
