2013 m. vasario 11 d. į popiežystės istoriją įėjo kaip ypatinga diena. Pirmasis XXI a. išrinktas popiežius Benediktas XVI laisva valia pasitraukė iš pareigų, palikdamas Šv. Petro sostą tuščią ir taip nubrėždamas naujus akiračius popiežystės istorijoje.
Apie šį pontifiko žingsnį niekas, išskyrus jo asmeninį sekretorių Georgą Gansweiną ir valstybės sekretorių kardinolą Tarcisio Bertonę, Vatikane nežinojo. Nė vienas jo įpėdinis nebus kaustomas pareigos valdyti Bažnyčią iki pat mirties.
Taip katalikybės istorijoje atsirado precedentas. Juo pasinaudodamas Benediktas XVI liko nuoseklus savo valdymo stiliui ir eilinį kartą patvirtino, kad apie jį buvo mąstoma štampais ir stereotipais. Pasaulio žiniasklaida nuolatos kūrė Benedikto XVI įvaizdį, į kurį jis vis netilpdavo.
Dar būdamas kardinolu Josephu Ratzingeriu, jis buvo pramintas „Dievo rotveileriu“ ir „Didžiuoju inkvizitoriumi“. Tačiau per jo pontifikatą niekas nebuvo sudraskytas ar supleškintas ant laužo.
Negana to, būtent jo pontifikato metu Katalikų Bažnyčioje atgimė galimybė diskutuoti įvairiais, su laikmečio iššūkiais susijusiais, klausimais. Benediktas XVI sinoduose, susitikimuose ar pasisakymuose pradėjo svarstyti moterų vaidmenį Bažnyčios tarnystėje, kunigų celibato, apsisaugojimo nuo nėštumo klausimus, t. y. visą grupę nepatogių temų, kuriomis šv. Jono Pauliaus II pontifikato metu diskusijos buvo užšaldytos.
Tiesa, konkrečių sprendimų taip ir nebuvo rasta, tačiau neturėtume pamiršti, kad Bažnyčia sprendimus priima ilgalaikėje perspektyvoje, todėl ypač svarbios yra parengiamosios teologinės, kanoninės bei ekleziologinės diskusijos, kurioms terpę ir sudarė Benedikto XVI katalikybėje stiprinta dialogo atmosfera.
Matyti, kad Benediktas XVI viso savo pontifikato metu nebijodavo žengti drąsių žingsnių, kurie, dėl neatitikimo tam tikriems mąstymo standartams, būdavo lydimi ne tik didelio entuziazmo, bet ir skepsio. Jis ne visuomet būdavo suprastas. Pavyzdžiui, kai paskatino platesnį ikisusirinkiminės liturgijos ir lotynų kalbos naudojimą, kai svarstė, jog prezervatyvai neišspręs AIDS problemos Afrikoje arba kai grąžino į Bažnyčią kontroversiškąjį lefebristų vyskupą Richardą Williamsoną.
Pagaliau taip ir liko nesuprasta bei klaidingai interpretuota jo kalba Rėgensburgo universitete (Vokietija) 2006 m. Joje Benediktas XVI citavo XIV a. tekstą, priklausiusį Bizantijos imperatoriui Manueliui II Paleologui, kuris pranašo Mahometo žinią apibūdina kaip „blogą ir nežmonišką“. Ši iš Šv. Tėvo kalbos, beje, taip ir nesulaukusios pakankamo dėmesio, konteksto išimta citata sukėlė audrą pasaulyje, užgožusią tikrąją jos esmę – nepamainomą proto svarbą religijai bei tikėjimui.
Nenuostabu, kad būtent ši mokslo ir tikėjimo dialogo tema tapo kertine jo dvasiniame testamente. Ten jis peržvelgdamas savo 60 metų teologo kelią išskyrė tris ideologijas, kurios bandė paneigti tikėjimo Jėzumi Kristumi pagrįstumą: liberalizmą, egzistencializmą ir marksizmą. Nesunkiai pamatysime, kad ši triada uzurpuoja Vakarų civilizacijos intelektinį potencialą ir gyvenimo būdą.
Žiniasklaida tapė popiežiaus pedofilų gynėjo portretą, taip ir nepateikdama faktų visumos, užmerkdama akis prieš jo pastangas kovoti su šia katalikybės votimi. Buvo pamiršta, kad, vos tapęs popiežiumi, jis suspendavo monstriškąjį kunigą, įtakingąjį „Kristaus legionierių“ steigėją Marcialą Macielį Degolladą, viešėdamas įvairiuose kraštuose susitikdavo su dvasiškių pedofilų aukomis ir jų atsiprašydavo. Būtent Benedikto XVI iniciatyvos lėmė, kad dabar Bažnyčios institucijos ryžtingai kovoja su lytiniu dvasininkų piktnaudžiavimu.
Būtent Benedikto XVI iniciatyvos lėmė, kad dabar Bažnyčios institucijos ryžtingai kovoja su lytiniu dvasininkų piktnaudžiavimu.
Netilpo jis į jokį įvaizdį, kai buvo išduotas savo artimų bendradarbių, per jo asmeninį liokajų Paolą Gabrielį organizavusių „Vatileaks“ skandalą, kurio metu į viešumą buvo nutekinti asmeniniai dokumentai. Popiežius išlaikė ramybę, nesivėlė į intrigas, atleido jį išdavusiam ir toliau rašė nuostabią knygą apie Jėzų iš Nazareto, kurioje pateiktos įžvalgos keitė žmonių gyvenimus.
Visus kurpalius, ant kurių buvo dedamas, jis galėjo pranokti tik todėl, kad turėjo kitokį žvilgsnį į Bažnyčią, kurią jos tikėjimo kelionėje vedė aštuonerius metus. Šį žvilgsnį jis atvėrė savo atsisveikinimo kalboje 2013 m. vasario 27 d.: „Galima ranka prisiliesti prie Bažnyčios, kuri yra ne organizacija, ne religinių ar humanitarinių tikslų siekianti asociacija, bet gyvas kūnas, brolių ir seserų bendrystė visus vienijančiame Jėzaus Kristaus Kūne. Šitaip jausti Bažnyčią – tai tarsi ranka prisiliesti prie jos tiesos ir meilės jėgos, tai džiaugsmas dabartiniu metu, kai daugelis kalba apie jos nuosmukį.“
Benediktas XVI buvo kitoks nei dabartinis popiežius, kurio pontifikato papročiai dažnai yra lyginami su ramaus bavaro valdymu. Tad ir atsistatydindamas pasielgė kitaip nei jo pirmtakas – dėl suprastėjusios sveikatos būklės jis nepanoro būti simboliniu Bažnyčios vadovu, o išdrįso kukliai užleisti savo sunkios tarnystės pareigas kitam. Taip Benediktas XVI savo kritikams įrodė, kad valdžia ir jos atributai nėra jo asmenybę apibrėžiantys dalykai.
Už tai jam dėkojame šiomis dienomis. Sudiev, Jozefai!
