Lietuvos valdžios aktyviai propaguojama visuotinės vakcinacijos idėja galutinai padalino mūsų visuomenę. Didžiulė įtampa tvyro šeimose, giminėse, bendruomenėse, darbovietėse. Visur, kur paliečiamas skiepijimosi klausimas, išsyk kyla susipriešinimas ir nesutarimai. Juos dar labiau kursto vyriausybės planuojamos drakoniškos priemonės, turinčios paskatinti šalies gyventojus rinktis vakcinaciją.
Atrodytų valdžia pamiršo, kad valdymas vyksta ne tik botago, bet ir meduolio principu. Šiuo metu virš piliečių galvų sklando botagas, kuris skaudžiai turi kirsti visiems nepaklūstantiems dabartinei kolektyvinio imuniteto kūrimo taktikai. Planuojami mitingai prie Seimo tik parodo, kad visuomenėje tvelkiasi nepasitenkinimo debesys, kurie bet kada gali pratrūkti neprognozuojamomis pasekmėmis.
Visos šios kontroversijos neaplenkia ir Lietuvos katalikų. Šiuo klausimu užimamos radikaliai priešingos pozicijos sukelia įtampas, kurių ir taip nestokojama įvairių vertybinių iššūkių akivaizdoje. Todėl būtų pravartu dar kartą pasiaiškinti ką apie skiepijimąsi moko Katalikų Bažnyčia.
Pasklidus informacijai, kad kai kurios sukurtos vakcinos naudoja abortuotų embrionų ląsteles, Tikėjimo mokymo kongregacija 2020 m. gruodžio 21-ąją paskelbė notą, kurioje nagrinėjant tokių vakcinų etiškumą yra paminėti keletas svarbių dalykų skiepijimosi kontekste.
Notoje glūdi raktinis atsakymas, kurį galėtų pasitelkti kiekvienas katalikas, svyruojantis dėl asmeninio pasirinkimo skiepytis ar ne. Joje teigiama, kad: „Praktinis protavimas akivaizdžiai rodo, jog vakcinavimas paprastai nėra moralinė pareiga, todėl jis turi būti savanoriškas“.
Tuo tarsi ir viskas būtų pasakyta: negali būti jokio spaudimo moralei, kai kalbama apie skiepus. Laisvas žmogus pats renkasi kaip padėti savo sveikatai. Nota pažymi, kad dėl bendrojo gėrio, t. y. rūpinantis ir kitais žmonėmis „gali būti rekomenduojamas skiepijimas, ypač rūpinantis silpniausiais ir pažeidžiamiausiais žmonėmis“.
Negali būti jokio spaudimo moralei, kai kalbama apie skiepus.
Tad skiepijimasis pagal Bažnyčios mokymą bet kokiu atveju yra rekomendacinio pobūdžio. Tuo labiau, kaip pažymima notos pradžioje Bažnyčia neturi ketinimo vertinti „vakcinų saugumą bei veiksmingumą, kadangi toks vertinimas yra biomedicinos tyrėjų ir farmacijos agentūrų atsakomybė“. Kitaip tariant, Bažnyčia neturi įgaliojimų vertinti skiepų medicininiu, moksliniu požiūriu. Jos vertinimai yra tik etiniai, ypač kai kalbama apie aborto blogio santykį su skiepais.
Todėl negali būti net kalbos apie kažkokią moralinę pareigą skiepytis. Deja, mūsų viešoje erdvėje yra pasklidęs klaidingas teiginys, kad popiežius Pranciškus esą yra pasakęs, kad skiepytis yra moralinė pareiga.
Šis teiginys pasklido iš Joe Bideno administracijos. Jis pavadino pastangas skiepytis „puikiausiu Amerikos pavyzdžiu“ ir pridūrė, kad „besiskiepijantys žmonės daro tai, ką popiežius Pranciškus vadina moraline pareiga, nes, pasak jo, skiepijimasis gali išgelbėti gyvybę jums ir kitiems “.
Po šių JAV prezidento žodžių katalikų naujienų agentūra „Catholic News Agency“ paklausė Baltųjų rūmų, koks yra šių popiežiaus Pranciškaus žodžių šaltinis. Baltieji rūmai atkreipė dėmesį į popiežiaus sausio mėnesio televizijos interviu, kuriame jis teigė, kad „manau, jog etika reikalauja, kad visi gautų vakciną“. Šiame interviu popiežius Pranciškus vakcinaciją pavadino „etiniu pasirinkimu, nes tai liečia jūsų, bet ir kitų gyvenimą“.
Kaip matome, apie jokią moralinę pareigą popiežius nėra kalbėjęs. Beje, jis ir negalėtų to daryti, nes vakcinacija nėra moralinis veiksmas, o popiežius gali įpareigoti katalikus tik tikėjimo ir moralės klausimais. Tad viešoje erdvėje mes susiduriame su manipuliacija (arba mažų mažiausiai interpretacija), nepasakytais popiežiaus žodžiais.
Dar grįžkime prie Tikėjimo mokymo kongregacijos notos. Ten pastebima, kad tie, „kurie dėl sąžinės motyvų atsisako vakcinų, pagamintų naudojant ląstelių linijas iš abortuotų vaisių, turi dėti visas pastangas, siekdami kitomis profilaktinėmis priemonėmis ir tinkamu elgesiu vengti tapti užkrato perdavėjais. Jie turi ypač vengti kelti grėsmę sveikatai tų, kurie negali būti skiepijami dėl medicininių ar kitų priežasčių, taip pat itin pažeidžiamų žmonių“.
Kaip matome, apeliuojama į kiekvieno asmeninę atsakomybę ir sąmoningumą. Čia nėra baimės, grasinimų ar prievartos kalbos. Deja, bet baimės ir nepasitikėjimo vieni kitais atmosfera tapo mūsų šalies realybe. Todėl šiuo metu kaip niekada mums reikia vilties, solidarumo ir bendrystės liudijimo, kuris kiltų iš Dievo vaikų, kuriais esame, orumo.
Nepaisant visų iššūkių, gyvenkime šiuo orumu.
