Pasibaigęs rinkimų maratonas vieniems atrodys nuviliantis, kitiems – atitinkantis lūkesčius. Tačiau pažvelkime kokius pozityvius požymius galėtume išskirti atslūgus rinkiminėms batalijoms.
Pirma. Sužinojome, kad trys didžiausi šalies miestai prarado liberalizmo citadelių aureolę. Tėvynės sąjungos kandidatai pralaimėjo kone visose apygardose Vilniuje ir Kaune, kai tekdavo susidurti su socialdemokratų, ar net mažesnių partijų atstovais. Vilniuje laimėti lengvai pavyko tik prieš laisviečius. Klaipėda taip pat prarado liberalų sostinės statusą. Tai parodo, kad gerai organizuota rinkiminė kampanija gali atnešti sėkmę ir ten, kur atrodydavo šansų mažai.
Lietuva tolsta nuo liberalizmo. Liberalioji (tiksliau – libertarinė) ideologija sumiksuota su neomarksizmu patiria visuotinę krizę, kuri pagimdė ekonomines, finansines, socialines, demografines pasaulio perturbacijas.
Individo išaukštinimas virš bendruomenės, nuolatinė kapitalo koncentracija, nacionalinio intereso nepaisymas darosi nepakeliamas demokratinių visuomenių piliečiams. Beveidis, ciniškas ir niveliuojantis skirtumus liberalizmas lemia nacionalistinių lyderių, Donaldo Trumpo sukirpimo politikų, iškilimą.
Antra. Baigėsi Landsbergių šeimos era Lietuvos politiniam gyvenimui. Šis poveikis buvo tikrai neproporcingas, ypač tai pasimatė iškilus jaunajai Landsbergių atžalai. Gana vidutinių gabumų politikas dėl savo pavardės įgavo stiprių svertų politiniuose galių žaidimuose.
Laikas parodė, kad jis nesugebėjo susidoroti su iškilusiais iššūkiais ir įvyko kontrolės praradimas jo vadovaujamoje politinėje jėgoje. Galiausiai Kauno rinkėjai pasiuntė „anūką“ į nokautą, kuris tam tikrą laiką pristabdė jo dalyvavimą šalies politikos padangėje.
Trečia. Šioje Seimo kadencijoje turėsime net 60 naujokų. Kaip juos bevertintume, tai žada naują energiją, šviežumą, naujų politinių figūrų iškilimą. Žinoma, tarp naujokų yra žmonių su spalvingomis biografijomis, tačiau sunku atsiminti Seimo sudėtį be dėmių ir kliaudų.
gerai organizuota rinkiminė kampanija gali atnešti sėkmę ir ten, kur atrodydavo šansų mažai.
Ketvirta. Vilniaus rinkėjai į Seimą atvėrė kelią Vytautui Sinicai, be abejo, vienam ryškiausių Lietuvos jaunosios kartos politikų. Nacionalinio susivienijimo lyderis pasižymi ne tik stipriu intelektiniu pasirengimu, erudicija, bet ir diskusijų kultūra, pagarba oponentams. Be to, viešai žinomos ir jo krikščioniškos pažiūros, kas leidžia tikėtis solidaus jų atstovavimo Seime.
Penkta. Įstatymų leidybos kalvėje neliko Laisvės partijos. Ji įsirikiavo į „vienos kadencijos judėjimų“ (Tautos prisikėlimo partija, Pilietinės demokratijos partija, Drąsos kelias) gretas. Eilinį kartą galime įsitikinti, kad partija turi būti kuriama ant ideologinių pamatų, o ne remtis asmenybėmis ar vienedienėmis aktualijomis.
Taip pat Tautos atstovybėje nebeliko ir Darbo partijos. Būtent ji neturėjo minėto ideologinio užtaiso ir telkė žmonės vien apie Viktoro Uspaskicho asmenybę. Galima prognozuoti, kad šios partijos nariai „nutekės“ į „Nemuno aušros“ vagą, dar vieno darinio išdygusio ant naujo politinio mesijo barstomų trąšų.
Šešta. Seime matysime aktyvius visuomeninio sektoriaus veikėjus. Piliečiai, pavyzdžiui, išreiškė pasitikėjimą teisininku Ignu Vėgėle ir Sveikatos teisės instituto vadovu Rimantu Jankūnu. Kalbama apie žmones, kurie pandemijos metu labiausiai atkreipė dėmesį į žmogaus teisių pažeidimus ir kovojo prieš juos. Norisi viltis, kad ir tapę parlamentarais jie ir toliau neapleis šio svarbaus šalies gyventojams veiklos lauko.
Tad politikams duodama suprasti, kad esama padėtis šalyje piliečių netenkina. Todėl naujieji valdantieji turėtų suvokti, kad svarbu ne tik ekonominė gerovė, bet rinkėjų pasitikėjimas, o jis dažnai trunka tik ketverius metus.
